MOVIE: Helter Skelter (2012)

      Pavadiniams: Helter Skelter
      Šalis: Japonija
      Metai: 2012m.
      Režisierius: Mika Ninagawa
      Vaidina (pgr. vaidmenys): Erika Sawajiri, Kaori Momoi, Shinobu Terajima, Kiko Mizuhara ir kt.
      Kalba: japonų k.
      Trukmė: 2h 06min

TRUMPAS SIUŽETO APRAŠYMAS: 
(FILMAS PASTATYTAS PAGAL TOKIO PAT PAVADINIMO MANGĄ)
Pagrindinė filmo herojė Lilico/Ririko (Erika Sawajiri) - garsus Japonijos modelis, kuria žavisi ir kuriai pavydi daugelis šalies merginų. Ji joms - tarsi tobulo grožio etalonas. Tačiau vis dėlto, jos gerbėjos nežino, to, jog Lilico savo „tobulumą“ pasiekė plastinių operacijų pagalba. Jog beveik visas jos kūnas yra plastikos chirurgų kūrinys. Jog jai teko iškentėti daugybę sudėtingų ir skausmingų operacijų, tam, kad pasiektų tokią išvaizdą, kurios visi jai dabar pavydi.  Tačiau vis dėlto gamtai pasipriešinti ne taip jau paprasta. Po kurio laiko nuo per didelio kiekio operacijų Lilico tobulas kūnas ima „irti“. Negana to, dar nespėjus jai susitaikyti su tuo, jog  praranda savo išvaizdą, į pramogų industriją įžengia ir ją ima užgožti jauna konkurentė -  Kozue Yoshikawa (Kiko Mizuhara). 

 Nestabilios psichikos Lilico apimta nevilties ir nežmoniško pavydo ima žlugdyti ne tik save, bet ir visus esančius aplinkui taip kartu su savimi traukdama juos į nebūtį.

MANO SKIRIAMAS ĮVERTINIMAS: 9
(Muzikinis takelis, kinematografija (ypatingai spalvos), vaidyba, mintis ir siužetas nuostabūs. Bet baudžiu už nepilną veikėjų išpildymą, dėl kurio kai kurie personažai atrodo į filme atsiradę tik atsitiktinumo dėka.)

[Toliau esantis pastebėjimai gali atskleisti smulkesnius siužeto vingius, todėl nenorintys skaityti „spoiler‘ių“ turėtų sustoti čia.]

ASMENINĖ NUOMONĖ IR PASTEBĖJIMAI:

MUZIKINIS TAKELIS. 
Nuo pirmų filmo akimirkų mane patraukė muzika. Nežinau kodėl, bet išgirdus jau pirmuosius akordus kūnu nubėgo šiurpuliukai. Iš tiesų prieš filmo peržiūrą tikėjausi visiškai kitokio muzikinio takelio (kažko panašaus į naudotą Trailer‘yje), bet likau tikrai maloniai nustebinta išgirdusi orkestrą! Filmo kontekste jis skambėjo gražiai ir didingai, bei kartu  grėsmingai.

LILICO/RIRIKO PERSONAŽAS.Nedrįsčiau teigti, jog Lilico personažas yra visiškai „subrandintas“. Mano nuomone, visiems filme esantiems personažams trūksta išvystymo. Tačiau kita vertus, jei čia būtų sutelktas dėmesys, filmas taptų žymiai „sunkesnis“ ir atmestų nemažą dalį auditorijos, taip pat kiltų grėsmė panaikinti ribas tarp tikrosios siužeto linijos ir pagalbinių. O galiausiai net ir laiko atžvilgiu išsitemptų gal net dvigubai. Na bet dabar ne apie tai.

Net jei, kaip jau rašiau pradžioje, Lilico personažas atsiskleidė ne tiek kiek norėtųsi, filmo norima perduoti žinutė nuo to tikrai nenukenčia. Vis dėlto pagrindinės protagonisto charakterio savybės ir įsitikinimai atskleidžiami ir filmo eigoje tik dar labiau „užtvirtinami“. Pačiai Lilico, kaip filmo herojei, jaučiau simpatiją (nors ji ir buvo pateikiama labiau kaip antagonistinis herojus) ir gailestį, nors jei ji būtų realus mano sutiktas žmogus, tikriausiai stengčiausi atsidurti kuo toliau nuo jos pačios ir jos aplinkos. 

Lilico ne tik yra dievinama savo gerbėjų bei personalo, su kuriuo, beje, ji tikrai ne per geriausiai elgiasi, bet ,kuris nepaisant to išlieka su ja iki jos „paskutiniosios“. Kartu ji dievina pati save. Grožį ji iškelia kaip vieną galingiausių jėgų pasaulyje ir ,žinoma, kaip galingiausią savo ginklą. Todėl nenuostabu, jog  iškilus grėsmei, jos išvaizdai ji „išsibalansuoja“ ir vėliau visais įmanomais būdais stengiasi sau ir aplinkiniams įrodyti, jog ji vis dar yra graži ir geidžiama ir, jog savo išvaizdos pagalba vis dar gali kontroliuoti aplinkinius, kas ,beje, jai puikiai sekėsi didžiąją filmo dalį.
Ji suvilioja savo asistentę Hada (Shinobu Terajima), o vėliau prie jos akių ir jos vaikiną, taip tarsi rodydama žiūrovui, jog ji savo išvaizdos pagalba sugeba po kojom paklupdyti ne tik vyrą, bet ir moterį. Negana to geba puikiai jais manipuliuoti. Tačiau laikui bėgant tai nebe padeda. Kaskart žvelgdama į veidrodį ji pastebi vis naujas dėmes ant savo kūno, o televizijos reklamose ir žurnalų viršeliuose jos vietą pakeičia jauna konkurentė. Negana to, jos partneris/mylimasis ruošiasi susituokti su kita.
Lilico jaučia ateinantį savo šlovės galą. Ji suvokia, jog jos „galia“ silpsta. Jog ji krenta žemyn. Tačiau kristi vienai – ne jos charakteriui. Į tą verpetą ji turi įtraukti kuo daugiau žmonių.

Bet vis dėlto, kad ir kaip apsėsta grožio galios ji būtų ir ant kiek antžmogiškai ji pateikiama, scena su seserimi privertė pamatyti ir švelnesnę jos asmenybės pusę. Jai meilė šeimai tikrai pažįstamas jausmas. Žiūrovas tikrai pajaučia, jog Lilico myli savo seserį, nepaisant to, kaip ji atrodo. Ji nesigėdija susitikti su neidealios išvaizdas seserimi po atviru dangumi ir ji jos „nesibaido“. Lilico artimas ir rūpestis savo šeima. Taip tas rūpestis pasireiškia finansine išraiška, bet kaip jos per visą filmą vaizduojamam charakteriui tai jau yra tikrai daug. Beje, scenoje su seserimi Lilico, mano nuomone, jautėsi geriausiai, tarsi čia ir tik su ja galėjo būti savimi, o ne kažkuo kitu.


ASISTENTĖ HADA IR KITI PERSONAŽAI: Iš pat pradžių pasirodė, jog Hada nėra labai susikoncentravus ties Lilico. Atrodė, jog ji žino savo vertę ir vietą. Kalbėdama su savo vaikinu Shin ( kuris iš pradžių man pasirodė kaip jos sūnus) ji pakankamai savimi pasitikinčiai teigė, jog Lilico „be jos neišsiverstų“. Bet vėliau tik ČIAUKŠT ir lyg kas su peiliu nukirstų po kelių scenų, ji atsiskleidė kaip paklusnus šuniukas tykiai cipenantis Lilico iš paskos ir garbinantis ją kaip dievą. Gal čia kaltas per didelis nepasitikėjimas savimi, kurį ji jautė nuolatos būdama prie „tobulos išvaizdos“ Lilico, bet ,manau, viskas turi turėti ribas. Nežinau kiek žmogus turi nepasitikėti savimi, kad leistųsi šitaip su savimi elgtis, šitaip save žeminti. Galiausiai jog leistų prie jos akių sugulti su savo vaikinu. Iš tiesų gal pagal režisierės sumanymą Hados gyvenimas turėjo sukelti gailestį žiūrovui, bet mane asmeniškai ji tik erzino savo besąlygišku paklusnumu ir savęs žeminimu.

Vėliau, kai ji filmo pabaigoje pagaliau nusprendė sužlugdyti Lilico atskleisdama jos paslaptį, jau norėjau ploti katučių, bet pasibaigus filmą mane apėmė nuojauta, jog vis dėlto tai nebuvo „didysis keršto planas“, o labiau „Lilico gelbėjimo“ planas su gal nedideliu keršto prieskoniu. Nes tai, jog ji liko su Lilico ir jai patarnavo iki paskutinių filmo akimirkų man tik sužadina įtarimą, jog ji nebegalėdama iškęsti Lilico persekiojančio skausmo, jos blaškymosi ir ją žlugdančio pavydo, nusprendė viską pabaigti už ją ir pagaliau išlaisvinti ją iš žiaurių grožio industrijos gniaužtų. Ir tai padaryti bet kokia kaina. Nes juk geriau atlaikyti vieną didelį smūgį, nei visą gyvenimą gyventi skausme.

Na, o kalbant apie kitus herojus jie per daug nepasižymėjo filme ir net, atrodo, nebuvo stengtasi jų išvystyti kaip personažų. Net ir Lilico konkurentė Kozue kartais atrodė, jog yra rodoma tik tam, kad parodytų. Ji daugiau ar mažiau buvo kaip faktas, kuris Lilico erzina vien tik savo buvimu ir kvėpavimu bendru oru. Bet , kad būtų išreikštos kokios nors stiprios veikėjo charakteristikos, tai to nebuvo.

SIMBOLIAI IR NUORODOS FILME.Ištiesų giliau nagrinėjant šiame filme galima rasti daugybę simbolių (manau, tai nenuostabu, nes vis dėlto Mika Ninagawa tikrasis amatas yra fotografija, kur viena nuotrauka turi išreikšti beveik tiek pat kiek ir visas filmas), stiprinančių veikėjų būsenos išraišką. Tačiau tam aprašyti reikėtų labai daug vietos ir ilgų tikslių simbolių reiškmių paieškų , todėl glaustai perbėgsiu tik labiausiai man į akį kritusius, bei ryškiausiai fime atvaizduotus  simbolius. 

[Norėčiau perspėt, jog žemiau pateiktos interpretacijos yra mano asmeninės ir besiremenčios tik mano turimomis žiniomis. Tai jokiu būdu  nereiškia, jog režisierė mąstė taip pat, kaip mąstau aš.]

Nuoroda į pasaką. Jau per pirmąsias filmo minutes galime išgirsti tokius žodžius kaip „Veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje gražiausia/s?“, kas yra aiški nuoroda į Brolių Grimų pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Žinodami šios pasakos naratyvą (siužetą) iš karto galime suvokti kokią pozicija filme užims Lilico, jog ji vienaip ar kitaip bus toji „ragana“ besistengianti bet kokia kaina išlikti „gražiausia pasaulyje“ ir atsiradus konkurentei – jai įteikti užnuodytą obuolį.
Ar užnuodytas obuolys pasirodė filmo naratyve? Labai drąsiai bijau ką nors teigti, bet, mano nuomone – taip. Bet jis atsitiktinai pakliuvo ne į konkurentės, bet  į  pačios Lilico rankas. Ji pati save nunuodijo pykčio ir pavydo obuoliu. Taip užimdama ne tik raganos bet ir Snieguolės vaidmenis siužete.

Veidrodžio motyvas. Vienas iš dažniausiai pasikartojančių simbolinių filme. Tiesą pasakius, pirmoji mintis man atėjusi į galvą, pamačius milžinišką kiekį veidrodžių Lilico namuose, buvo „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“ (aut. Lewis Carroll). Bet ,deja, šios knygos nesu skaičiusi todėl niekaip negaliu  pasakos surišti su veidrodžių motyvais filme. Visgi žinodama šį bei tą apie veidrodžio kaip atskiro simbolio reikšmę galiu leistis į interpretacijas neliečiant ankščiau minėtosios knygos. Visu pirma, veidrodis yra dvilypumo ir paslapties simbolis. Šias savybes galime be vargo pritaikyti Lilico. Jos dvilypumas atsiskleidžia tuo, jog ji prieš kameras ir visuomenę save pateikia kaip mielą ir „nesugadintą“ merginą, bet vos tik yra išjungiama kamera ji tampa ambicinga, save dievinanti ir kitus menkinančia diva. Moterimi, kuri visais įmanomais būdais stengiasi užslėpti savo „tamsią“ praeitį.
Taip pat, kai kur rašoma, jog veidrodis yra ir valdžios simbolis, nes iki viduramžių veidrodžiai kabėdavo tik turtingųjų namuose/rūmuose. Tad čia galime ir teigti, jog daugybė namuose kabančių veidrodžių vaizduoja Lilico turtą ir prabangų gyvenimą. Galiausiai, manau, niekas nenuneigs, jog prabangūs antikvaro veidrodžiai auksiniais rėmais kadre tikrai  suteikia „prabangos“ (ir net didelės) įspūdį, net ir nežinant šios veidrodžių simbolikos reikšmės.

Tačiau yra dar kita veidrodžio simbolika, kurią, mano manymu, verta paminėti ir kuri puikiai papildo filmą. Tai – tuštybė. Kartu su šia reikšme eina ir prietaras, jog jei mergina ilgai žiūri į savo atvaizdą veidrodyje, jis (veidrodis) iš jos išsiurbia jaunystės energiją ir sielą  taip paversdamas ją bedvase lėle. Nors visiškai bedvase Lilico ir nepavadinčiau, bet tai jog kiekvienas pažvelgimas į veidrodį ją naikindavo yra nenuginčijama.

Kitas simbolis, kurio neįmanoma praleisti pro akis – cirkas. Cirkas pasirodo Lilico haliucinacijų metu, o vėliau ir paskutinėse filmo minutėse. Anot psichologų, chaotiško cirko simboliai sapnuose (šiame kontekste gal ir nelabai teisingai, bet sugretinkime sapną su haliucinacijomis) reiškia nestabilumą, neorganizuotumą gyvenime ir nemokėjimą ar negalėjimą jo kontroliuoti. O štai anot arabų šalių sapnininko – tai žlugimo ženklas. Kas būtent ir nutiko Lilico. Būtent šiuo filmo momentu Lilico visiškai prarado sveiką nuovoką ir gyvenimo kontrolę. Tiesioginio eterio metu ji prie visų akių „krito“ – pasidavė psichozei ir pasiekė savo liepto galą. Ji jau nebe sugebėjo atskirti realybės nuo fikcijos. Todėl šiuo momentu, šios haliucinacijos puikiai reprezentavo žiūrovui jos vidinio chaoso stiprumą.

Drugelių motyvai (Lilico kojos tatuiruotė taip pat vaizduoja drugelį). Manau, jog tai vienas svarbiausių simbolių esančių filme. Drugelis tai tarsi Lilico paralele. Priežastis taip pat viena aiškiausių – drugelis visai kaip „bjaurusis ančiukas“ - gimsta negražiu, visiem siaubą varančiu vikšru ir tik po kurio laiko jis tampa būtybe, kuria visi noriai grožisi. Būtent toks ir buvo Lilico gyvenimas. Ji gimė nepatrauklios išvaizdos, tačiau chirurgų pagalba tapo pavydėtino grožio mergina, kurios grožiu, kaip drugelio, gėrisi kiekvienas ją pamatantis. Bet vis dėlto, gražusis drugelis savo gyvenimu ir jam skiriamu dėmesiu pasidžiaugti ilgai negali. Kaip visi žinot, drugio gyvenimo trukmė - labai trumpa. Deja, Lilico ir čia labai panaši į šį nelaimėlį drugelį. Jai lygiai taip pat buvo nelemta savo šlove ir grožiu pasidžiaugti ilgai. Gal būtent todėl, prieš nuopolį, pagrindinis jos haliucinacijų akcentas buvo būtent drugeliai.

Na ir pabaigai - raudonos plunksnos. Filmo pabaigoje, kai Lilico prieš reporterius perveria savo akį peiliu, jei krentant iš niekur pradeda byrėti raudonos spalvos plunksnos. Būtent šios spalvos plunksnos kaip simbolis reiškia drąsą ir narsą. Šioje scenoje Lilico pasiryžta sužlugdyti save savomis rankomis ir neleisto to padaryti kitiems. Gal mes ir sakytume, jog to negalima pavadinti jokia drąsos ar narsos išraiška, bet prisiminkime, jog filmas pastatytas Japonijos režisierės. Šalies, kur harakiris buvo narsos ir ištikimybės ženklas.



KINEMATOGRAFIJA.Čia galiu viską apibūdinti vienu žodžiu – NEPAPRASTA. Žiūrint į filmą iš grynai techniško taško viskas jame nuostabu. Spalvos ryškios, gyvos, bet per daug nerėkiančios (būtent spalvos man paliko didžiausią įspūdį), kameros rakursai ir planai parinkti, mano neprofesionalia nuomone, idealiai ir tik dar labiau padeda atskleisti veikėjų dramatiškumą jų emociją. Kadro sustatymas (dekoracijos ir pan.) unikalius ir išskirtinis. Taip negalima jų pavadinti realistiškom, bet jos puikiai perteikia veikėjų charakterius, jų savijautas. Nieko nėra nereikalingo. Viskas turi savo laiką, vietą ir reikšmę. Bendra vaizdo tematika man kiek primena kompiuterinę, jau minėtos knygos - „Alisa stebūklų šalyje“ interpretaciją (žaidimo „Alice: Madness Returns“). Na bet dar kartą pasikartosiu – viskas NEPAPRASTA.
Draugiškas patarimas tiems, kas žiūrės filmą: nenuvertinkite mise-en-scen‘os galios (kadro visumos), atkreipkite dėmesį, kaip aplinkos spalvos ir joje esantys daiktai jų išdėstymas bei apšvietimas puikiai atitinka tuo metu vaizduojamų filmo herojų būseną.



PABAIGAI TRUMPAI DRŪTAI. 
Visu pirma, tikriausiai reikėtų paminėti tai, ko taip ir nepaminėjau visoje savo rašliavoje. Filmas savyje talpina ir suaugusiesiems skirtą turinį. Jis nėra pornografinis, tačiau tiems kam atviresnės sekso scenos yra žeidžiantis ar priverčiantis nemaloniai jaustis dalykas, siūlau šio filmo neįrašyti aukštai savo prioritetų sąraše.
Na, o galiausiai pabrėšiu, jog filmas tikrai nėra apie plastikos chirurgiją. Tai filmas apie pavojų, kuris gresia kai tampi apsėstas grožio fikcijos. Kai grožio siekiamybė tampa pagrindiniu gyvenimo varikliu. Ir apie tai kas nutinka, kai galiausiai tas dievinamas grožis ankščiau ar vėliau ima slysti tau iš rankų. Tai filmas apie Lilico, merginą, kuri nagais ir dantimis stengėsi išsilaikyti negailestingoje grožio industrijoje. Industrijoje, kur žmogus reikalingas tik tol, kol yra gražus.

ĮSIMINTINIAUSIOS CITATOS:

1) „... but beauty is different from happiness.“

2) „Pretty on the outside… but like a fruit that bugs have eaten from within“

3) „- But everyone loves you. Lots of people. Hundreds, thousands, millions..

      - But I‘ve never met or talked to any of them. And what‘s there that they can love?

     [...]

     -  If I stop being pretty...If I stop being popular? Then they‘ll all leave me. They‘ll all lough. They‘ll all forget me“

4) „Remember when you first came here. No one took any notice of you. As if you didn’t exist. You were just a lump of meat. The object of our treatment is happiness. The old you is gone, right?"

5) „ We‘ll be forgotten. We‘re machines for processing of desires. Desires doesn‘t care. It just keeps with another name and another face“

6) „There‘s no need to harm you feathers any more. Your service to everyone will be wasted. In 15 minutes they‘ll forget. They have their own concerns.“

7) „Youth is beautiful, but beauty isn‘t youth.“

Read More

Niponica 2011 no.3 „Discovering Japan“

Viskam užbėgdama už akių iš kart pranešu, jog šio žurnalo pagrindinė tema : Zen budizmas ir filosofija. Nors tai ir gali skambėti kaip pakankamai nuobodus dalykas, siūlau nepasiduoti pirmajam įspūdžiui ir perskaityti šį numerį iki galo (galiausiai ne tiek jau ir daug puslapių jame). Tai puikus (aiškiai ir paprastai suformuluoti straipsniai) pagalbininkas gilesniam Japonijos (ir ne tik) kultūros supratimui.

       Pavadinimas:  niponica（にぽにか)

       Numeris:  no.3

       Metai:  2011m.

       Kalba: anglų k.

       Puslapių skaičius: 27psl.

TURINYS:

(numeris skirtas Zen budizmui, filosofijai)

- Expressing the Spirit of Zen

- The Story of Zen

- The Zen Garden: A Cosmos in Itself

- Disciplining the Mind and Body

- Everything Becomes One

- Zen and Design

- niponica‘s Guide to Tasty Eating

- Strolling Japan

Atsisiųsti (sendspace)

failo dydis: 69,37MB

Read More

Kas bendro tarp S.Jobs ir žurnalo paauglėm "Kiss"?

Visu pirma, tikriausiai reikėtų atsiprašyti už daugiau nei metus kurtinančios tylos. Kaip man, studijuojančiai komunikaciją, kūrimosi stadijoje viską „pamesti“ yra didelė, grubi ir sunkiai atleistina klaida... Nebandysiu pasiaiškinti, nes jokio originalaus pasiaiškinimo neturiu, tiesiog laiko stoka ir tiek (na, žinoma, tokiam rezultatui įtakos turėjo ir mano draugas Tinginys). Tačiau vis dėlto, nuo šios dienos, bandysiu bent po truputį atgaivinti šį tinklaraštį! Gal pradžioje įrašai nebus labai išsamūs ir dažni, bet jie bent jau bus (tikėkimės). 

Pradžiai esu pasiruošusi kelis blanknotėlius ir žurnaliukus iš Japonijos ambasados Lietuvoje, tad bent jau juos palaipsniui skenuosiu ir talpinsiu. Taip pat galiu pasigirti, jog praeitų metų vasarą teko ragauti iš Japonijos atneštų greitai paruošiamų patiekalų, tad galiausiai „eterį“ užkimšiu nuotraukomis ir trumpučiai aprašymais apie juos. 

Kas dėl išsamių įrašų Japonijos tema- iki Birželio vidurio nieko labai rimto nepažadu, bet po to sėsiu dirbti prie jų ir ypač prie vienos, man pakankamai įdomios temos, kurios niekaip neužbaigiu, nes yra informacijos (išverstos į anglų kalbą) nesutapimų ir pakankamai grubių. 

Na, o šiandienai esu paruošusi  trumpą straipsnelį apie Kovo 25 dieną pasaulį išvydusį manga komiksą. Taip, atrodytų, jog tame nėra jokio išskirtinumo, juk manga Japonijoje „kepamos“ ne dienom, o valandom, bet vis dėlto mane ja susidomėti privertė vienas paprastas dviejų žodžių junginys „Steve Jobs“ ir jos žanras – biografija. Nors nesu S.Jobs‘o gerbėja ir tuo labiau neturiu jokio „Apple“ produkto (apskritai simpatiją jaučiu jų konkurentui – Samsung‘ui), tačiau jo pavardė dažnai yra linksniuojama manojoje aplinkoje- dažniausiai  studijose.  Mums jis dažnai „išstatomas“ kaip vienas geriausių mūsų sferoje esančių pavyzdžių. Tad nepastebėtu jis tikrai negali likti.

Na bet gana išvedžiojimų ir einam prie esmės:

STEVE JOBS BIOGRAFINĖ MANGA

Steve Jobs manga biografijos autorė – Mari Yamazaki, mangaka, kuri geriausiai žinoma dėl savo darbo  „Thermae Romae“. Ši manga (apie S.Jobs‘ą) – tai laisva Walter Isaacson parašytos biografinės knygos apie charizmatiškąjį verslininką interpretacija (nuorodą, jog būtent šiuo šaltiniu yra remtasi, galima rasti jau pirmame puslapyje), iš publikuota 2013 metų Kovo 25d. žurnalo skirto paauglėms „Kiss“ numeryje.

Tikriausiai visi supranta, jog tikslus ir detalus, jau parašytos biografijos atpasakojimas gali būti nuobodus ir  ne visada pritraukiantis tikslinę auditorija. Tuo labiau – paaugles merginas. Tad savaime suprantama, jog mangaka taikydamasi prie žurnalo konteksto (kartu ir prie auditorijos), kuriame pateikiamas turinys dažniausiai yra susijęs su mokykline meile bei dramomis,  stengiasi į S.Jobs‘o gyvenimą pažvelgti būtent iš šios perspektyvos ir daugiausia dėmesio skiria jo jaunystei (bent jau pirmame numeryje).

Autorės rankose S.Jobs‘as tampa nesuprastu genijumi, kuris nuo pat vaikystės žinojo, jog yra išskirtinis. Yamazaki mangoje žaidžia su „maištingąja“  verslininko puse: vienoje dalyje S.Jobs‘as vaizduojamas koledžo koridoriuose noriai priimantis pasiūlymą išbandyti LSD, kitoje vaizduojamas „incidentas“  kai jo tėvas mašinoje randa S.Jobs‘o neapdairiai paliktą maišą su marihuana.

Kalbant apie piešimą, kas yra neatskiriama manga dalis, tai Yamazaki piešimo stilius yra labai tinkamas biografiniams kūriniams perteikti – nei per daug apsunkęs, nei per daug blizgus (kaip įprasta bishounen mangom).  Ir nors vaizdas nupiešta pusiau realistiniu stiliumi, bet tai padaryta nenutolstant ir išlaikant tradicišką manga stilistiką.

Visi norintys užmesti akį į šį kūrinį, galite nueiti čia (paspaudę šią nuorodą galėsite išvysti 17 pirmų puslapių).

Ir taip pat apačioje išvysite video su keliomis sekundėm iš Mari Yamazaki darbo proceso:

Read More

Trys Kalėdinės eglutės

Na štai... Pagaliau atėjo ( tiksliau - dar tik beldžiasi) viena laukiamiausių metų švenčių – Kalėdos. Mano kambario gale, sau patogiai įsitaisiusi ir dovanų po savimi laukianti stovi švieselėm mirguliuojanti eglutė, o virtuvėje sugužėjusi šeima ruošia tuos dvylika patiekalų Kūčių vakarui. Heh laukia tipiškos niekuo neišsiskiriančios kalėdos, su visame pasaulyje priimtais krikščioniškais ritualais (ir visai nesvarbu tu esi tikintis ar ne.).
Ir štai atradus laisvesnę akimirką ir patogiai įsitaisiusi kėdėje prie kompiuterio pasiryžau parašyti ką nors apie Kalėdų šventimą Japonijoje. Deja, mano nelaimei, visa pagrindinė informacija jau yra išanalizuota beveik visuose lietuviškuose tinklalapiuose apie Japoniją, o aš šiame bloge noriu paliesti mažiau nagrinėtas temas. Tad kaip ir likau be jokios informacijos, kurią galėčiau pateikti šios šventės proga.
Na bet vis dėlto, radau tėmelę, kuri man patiko ir nors jau apie tai rašyta lietuviškuose naujienų tinklalapiuose, manau, jog paliečiant ją, aš labai nenusidėsiu prieš save (savo blogo idėja). Taigi Jūsų dėmesiui TRYS ne visai tradicinės Japonijoje sukurtos Kalėdų eglutės:

2009-aisiais metais Japonijoe buvo sukurta viena unikaliausių kalėdinių eglučių iš... iš 50000 japoniškų sardinių.
Tokijo priemiestyje esančiame „Hakkeijima Sea Paradise” akvariume žuvys plaukiojo sudarydamos įvairias formas, grojant kalėdinei muzikai. Ir, žinoma, viena pagrindinių formų buvo Kalėdinė eglutė. Šio žuvų elgesio paslaptis labai paprasta – apetitas. Akvariumo darbuotojai gali labai lengvai valdyti alkanas sardines įleisdami ribotą maisto kiekį tam tikrose vietose tam tikru metu, taip priversdami žuvis plaukti jiems reikalinga linkme. Todėl iš tiesų eglutės formavimas buvo ganėtinai nesunkus. Pirmiausia maistas buvo išleistas akvariumo apačioje, o žuvims nusileidus jis imtas leisti virš jų. Žuvims kylant buvo suformuotas kūgis, kuris parinkus atitinkamą (žalią) apšvietimą, atsispindintį nuo žuvų žvynų, sudarė tam tikrą abstrakčios eglutės iliuziją, kurią gal ne visi ir pavadintų eglute.

2010-aisiais metais Japonija vėl nesnaudė. Šį kartą tai nebuvo savo išvaizda, forma ar sudėtimi išsiskirianti eglė. Šįkart eglutė išsiskyrė būdu, kuriuo ji gavo energijos apšvietimui.
Apšvietimui reikalingą elektros energija generavo – elektrinis ungurys.
Tokį neįprastą apšvietimo būdą sugalvojo „Enoshima“ akvariumo darbuotojas, kuris sukonstravo specialų įrenginį(rezervuarą prie kurio ištiestos aliuminio plokštės veikė kaip elektrodai), kuris iš plaukiojančio elektrinio ungurio perima elektros energiją ir perduoda ją eglutės girliandom (įrenginyje plaukiojantis ungurys gali perduoti iki 600 vatų energijos).

Na o šiais metais (2011-aisiais) Japonijoje sukurta brangiausia Kalėdinė eglutė pasaulyje, kurią galima pamatyti garsioje „Tanaka Ginza” juvelyrikos parduotuvėje Tokijuje.
Tai 2,4 metrų aukščio eglė pagaminta iš 12 kilogramų gryno aukso ir kuri buvo įvertinta beveik 2 milijonais JAV dolerių.

Read More

Meireki no Taika

1657 metų kovo 2 dieną viename Edo miesto (dabartinio Tokijo) pastatų įsiplieskė gaisras, kuris vėliau tapęs nevaldomu niokojo miestą ištisas tris dienas taip sunaikindamas apie 70% miesto ir kartu nusinešdamas daugiau nei 100000 ( kaikuriuose šaltiniuose šis skaičius siekia 200000) žmonių gyvybių.

Anot legendos, ši baisi tragedija prasidėjo nuo labai nekalto veiksmo – paauglė mergina nusipirko kimono... Tačiau netrukus, nepaisant to, jog ji niekuomet nesiskundė rimtais sveikatos sutrikimais, mergina smarkiai susirgo ir mirė, net nespėjusi apsivilkti nusipirktojo rūbo. Po jos mirties tas pats kimono pateko kitai merginai į rankas, kuri taip pat mirė nespėjusi jo apsivilkti. Trečiosios merginos laukė toks pats likimas. Žinoma, kaltė dėl šių trijų mirčių buvo suversta ant kimono ir dvasininkas nusprendė, jog kimono prakeiksmą galimą panaikinti tik jį sudeginus. Pats dvasininkas ir apsiėmė šio darbo. Meireki eros trečiųjų metų 18 dieną (1657m. kovo 2d.), jis sukūrė laužą ir įmetė į jį kimono. Deja, tuo metu pučiantis stiprus vėjas pakėlė degantį drabužį nuo žemės ir užpūtė jį ant šalimais esančio stogo (tikėtina, jog tai buvo šventyklos stogas). Įsiplieskė gaisras, kuris išplito akimirksniu, dėl jam labai palankių sąlygų: visi namai buvo labai arti vienas kito, visi jie buvo pastatyti naudojant medį, popierių ir šiaudus (stogams dengti) ir ne gana to tais metais mieste beveik nebuvo lietaus, dėl ko namų mediena buvo labai sausa.

Nevaldomas gaisras žaibiškai plito ir niokojo visą miestą. Tūkstančiai Edo gyventojų žuvo liepsnose, dar net negavus įspėjimo apie jį.

Ugnis visiškai užgeso tik po trijų dienų(nurimus vėjui). Tačiau į miestą dar buvo sunku įžengti dėl jį apgaubusio tirštų dūmų debesies. Tik po maždaug 6 dienų nuo gaisro pradžios vienuoliai ir kiti išgyvenusieji galėjo iš miesto išnešti mirusiųjų palaikus į Honjo apylinkę, kur jie ir buvo palaidoti.
Šios katastrofos aukoms atminimui, toje vietoje buvo pastatyta Eko-in šventykla.

-----------

Nežinau kiek pasakojimas apie „Prakeikto Kimono“ naikinimą (tariamą gaisro priežastį) yra tiesa, kadangi gaisro priežastis apipinta įvairiausiomis teorijomis – nuo legendų iki paprasčiausio neatsargaus elgesio buityje pasekmių. Bet faktas, jog 1657 metais Tokijuje buvo įsižiebęs stiprus gaisras nuniokojęs didžiąją dalį miesto ir nusinešęs šimtus tūkstančių gyvybių yra tikras ir neišgalvotas.

Read More

Katytė Tama

Kishigawa traukinių linijoje esanti Kishi traukinių stotis (priklausanti geležinkelio kompanijai Wakayama Electric) būtų pati paprasčiausia eilinė traukinių stotis Japonijoje , jei ne vienas mažytis niuansas: iš traukinio išlipusius keleivius pasitinkanti stoties viršininkė yra geležinkelio kompanijos kepuraitę užsimaukšlinusi katė vardu Tama. Ši 10-11 metų katė gimė ir užaugo Kishi stotyje. Ji yra benamės katės, atneštos į stotį ir vėliau priglaustos vietinės daržovių parduotuvėlės savininkės Toshiko Kayama, atsivestas vaikas.

Tad kokiu būdu ši paprasta niekuo neišsiskirianti katė tapo Kishi stoties viršininke? Atsakymo japonų tradicijų gelmėse ieškoti tikrai nereikia, nes tai ,mano asmenine nuomone, tėra geras kompanijos marketinginis žingsnis:
2006 metais, Kishi traukinių stotis tapo nepilotuojama žmonių, kadangi jos išlaikymas pradėjo nešti vien nuostolius. Kitų metų sausį geležinkelio kompanijos sprendimu stoties viršininke paskelbus katę, ši akimirksniu tapo nacionaline įžymybe taip iš kart padidinant keleivių skaičių šioje sotyje daugiau nei 17% lyginant su praėjusių metų sausio mėnesiu. Na, o iki kovo mėnesio keleivių skaičius pakilo iki 2,1mln. Kas taip pat viršijo visus paskutiniųjų metų stoties rodiklius 10 %. To pasekoje 2008 metų sausį Tama buvo paaukštinta iki „Super“ stoties viršininkės, taip tapdama vienintele „moteriškos lyties“ atstove vadovaujančioje pozicijoje bendrovėje ( juokais vienas iš Wakayama Electric darbuotojų yra užsiminęs apie tai, jog tai 5 pagal svarbumą pozicija bendrovėje). Taip pat Tama už paaukštinimą gavo ir premiją (garantuojančią katei šiokį tokį privatumą) – „kabinetą“, įrengtą perdarius stotyje buvusią bilietų kasą. Tamos „kabineto“ atidaryme dalyvavo net pats Wakayama Electric prezidentas Mitsunobu Kojima. Be „kabineto“ Tama gavo ir du asistentus (kates).

Na o 2009 metais, vis augant šios katytės populiarumui Kishigawa traukinių stotis paleido Tama atvaizdu išdekoruotą traukinį „Tama Densha“ (kurio video galite išvysti straipsnio pabaigoje). Taip pat teko skaityti , jog Okayama miesto gatvėmis rieda panašiai išdekoruotas tramvajus.

Beje, pamiršau paminėti, jog bet kada atvykęs į stotį Tamos nepamatysi, ji kaip visi darbuotojai turi savo darbo valandas – nuo 17 valandos iki 21h , o sekmadieniais visai nedirba.

Read More

Telefoninės novelės

Už širdies griebiančioje novelėje „Deep Love“ pagrindinė heroja Ayu pasiryžta sumokėti už savo vaikino Yoshiyuki gyvybę padėsiančią išgelbėti širdies operaciją. Tam kad surinktų pinigus operacijai, mergina pardavinėja savo kūną. Deja, kai ji perduoda pinigus vaikino tėvui, šis juos išleidžia ne sūnaus operacijai, o savom reikmėm. Pati Ayu galiausiai miršta nuo pasigautos AIDS.

Ši įsimitina drama su ašarą išspausti priverčiančia pabaigą yra viena populiariausių Japonijoje. Pagal ją yra pastatytas kino filmas ir TV serialas. Išleista knyga, kuri parduota daugiau nei 2,6mln. kopijų ir manga, kurią tikriausiai yra skaitę ir ne vienas mūsų tautiečių, kurie yra bent kiek prijaučiantys šiems japoniškiems „komiksams“.
Tačiau ar daugelis žino, jog originalus(pirminis) šios istorijos pateikimo būdas tuo metu buvo labai netradicinis? 2003 metais ją parašė ir mobiliojo telefono pagalbą paskleidė į trečiojo dešimtmečio vidurį įkopęs vyriškis save pasivadinęs Yoshi ir dabar būtent šis autorius laikomas telefoninių novelių pradininku.
Žinoma, niekas iškart nepuolė rašyti telefoninių novelių taip masiškai, kaip daroma dabar. Jų mada išaugo tik po kelerių metų, kai vidurinių mokyklų mokinės savo asmeniniuose tinklalapiuose pradėjo rašyti istorijas kartu pridėdamos galimybę jas atsisiųsti į mobiliuosius telefonus, kurie palaipsniui tapo pagrindinių įrenginiu, kuriam buvo skirti šie kūriniai. Tokiu būdu ši nauja literatūros rūšis (kaikurie japonai nesutiktų su tokiu mano apibūdinimu), kažkada atrodžiusi kaip paprasčiausias autoriaus kaprizas ar noras išsiskirti, tapo Japonijos kultūros dalimi ir 2007 metais puse iš geriausiai Japonijoje parduodamų knygų TOP10 buvo telefoninės novelės atspausdintos knygų formatu.

Taigi, kas iš tiesų yra tos taip Japonijoje paplitusios telefoninės novelės?

Atsakymas labai paprastas ir visiems suprantamas. Tai telefonu parašytas literatūrinis kūrinys, kurio kiekvienas skyrius turi 1000 ženklų limitą – sms žinutės limitas ( jei skaičiuosime lietuviškais žodžiais tai yra apie 70-100 žodžių). Dažniausiai dėl į kūrinius įdedamų asmeniškumų, autoriai neatskleidžia tikrosios savo tapatybės.
Šie kūriniai paprastai publikuojamas mažu JAVA failiuku, kurį galima išskleisti telefono pagalba. Na o šie failai talpinami į specialiai telefoninėms novelėms skirtus tinklalapius. Vienas iš jų yra Magic iLand.
Magic iLand yra pagrindinis ir pats populiariausias telefoninių novelių šaltinis. Šis puslapis savo duomenų bazėje turi daugiau nei 1mln. Tokio tipo novelių. Kiekvienas autorius patalpinęs savo kūrinį šioje svetainėje iškart turi garantiją, jog jo kūrinys bus pasiekiamas ne vienam ir ne dviem tūkstančiams telefoninių novelių gerbėjų. Žinoma, rašytojai negauna pinigų už paviešintus savo kūrinius, nepaisant , kad ir kokia būtu didelė jo auditorija ir pripažinimas. Užmokestis į rašytojų kišenes atplaukia tik tuomet, kai novelės yra atspausdinamos tradicinės knygos formatu. O tai nutinka tuomet, kai tinklalapio lankytojai išrenka novelę NR.1 vienoje ar kitoje kategorijoje.
Magic iLand tinklalapis taip pat rengia novelistų apdovanojimus, bendradarbiaudamas su tokiomis gigantėmis kaip NTT DoCoMo, D2 Communication ir video nuomos Japonijoje gigantu Tsutaya.
Ankščiau beveik visos novelės buvo rašomos vidurinių mokyklų moksleivių tokiomis temomis kaip: santykiai tarp įsimylėjėlių, meilės trikampiai, išžaginimas, neštumas ir mokyklinės meilės istorijos. Tačiau dabar įsigalėjo ir tokie žanrai kaip siaubo, fantastika ir mokslinė fantastika. Pavyzdžiui apdovanojimas kategorijoje „Outstanding Achievement“ atiteko beveik keturiasdešimties metų vyriškiui už apokaliptinę istoriją, kurioje aprašomos paskutinės 24 valandos Žemėje.

Kas skatino telefoninių novelių bumą?

Tikriausiai daugeliui iš mūsų gali pasirodyti keistas toks telefoninių novelių išaukštinimas, nes juk mūsų galva, kompiuteris yra žymiai patogesnis įrankis rašant tokius kūrinius. Tačiau čia iškart reikia nustoti žvelgti į save ir prisiminti paprastą faktą – japonams mobilusis telefonas yra svarbesnis įrenginys už kompiuterį (dauguma noveles skaito telefono pagalba, nors tie patys tinklalapiai teikia galimybes jas parsisiųsti ir į kompiuterį), todėl dabartiniai Japonijos paaugliai telefonu gali rašyti žymiai greičiau nei kompiuteriu.
Taip pat mobiliųjų telefonų svarbą Japonijoe rodo ir toks įdomus faktas , jog novelių plėtrą skatino ne Japonų kultūra ar tradicijos, bet telefonų kompanijų sprendimas vartotojams pasiūlyti nelimituotą paketinių duomenų (tokių kaips sms žinutės) perdavimą. Žinoma, su tam tikru fiksuotu mokesčiu.
„Iki tol, daugelio novelistų telefonų sąskaitos pasiekdavo beveik 1000$ ir jie patirdavo taip vadinamą „packet death“ dėl ko ilgai negalėdavo atnaujinti savo kūrinių“ teigė Shigeru Matsushima, telefoninių novelių tinklalapio redaktorius.
„Nėra taip, jog šie novelistai trokšta rašyti, o telefonas tuo metu jiems tik pasitaiko po ranką“ teigė Chiaki Ishihara japonų literatūros ekspertas Waseda universitete, tyrinėjantis telefonines noveles. „ Priešingai. Šis įrenginys vadinamas telefonu, pagimdo troškimą rašyti“
Ir iš ties, dauguma telefoninių novelistų nėra niekada ankščiau bandę rašyti, o dauguma šių novelių skaitytojų, ankščiau niekada neskaitė tradicinės japonų literatūros novelių. Kas, mano nuomone, tik patvirtina šį faktą.

Telefoninių novelių žvaigždės.

Ši literatūros rūšis taip plačiai paplitusi, jog turi net savo žvaigždes. Viena jų yra Mika Naito. Ji yra vadinama telefoninių novelių karaliene. Jos romantiška istorija „Love Link“ buvo perskaityta 1.5mln kartų vos per 5mėn. ir iškarto tapo leidybine sensacija.
Kita populiari novelistė yra 21 metų Rin, novelės „Moshimo Kimigi“ (If You) ( dviejų vaikystės draugų nelaimingą meilės istorija) autorė. Rin novelė buvo paversta į 142 psl. knyga, kurios parduota daugiau nei 400,000 kopijų ir kuri 2007metais populiariausių novelių tope užėmė 5tają vietą.

Telefoninės novelės parašytos... kompiuteriu?

Ar kompiuterio pagalba parašytos novelės gali būti vadinamos telefoninėmis novelėmis?
„Kai rašoma kompiuteriu eilučių skaičius ir ritmas yra kitoks, nei rašant telefonu“ sako Keiko Kanematsu, Goma Book ( telefoninių novelių leidykla) redaktorė.“ Dėl to kaikurie užkietėję telefoninių novelių fanai to nepripažįsta kaip mobiliosios novelės“
Bet vis dėlto, daugumai nėra svarbu kompiuteriu ar telefonu novelė yra parašyta.
Ponia Naito ( tradicinių novelių rašytoja, vėliau perėjusi prie telefoninių) teigia, jog jai kompiuteriu rašyti yra žymiai patogiau. Parašyta tekstą ji siunčia į savo telefoną, o tuomet iš jo nusiunčia į tinklalapį.
Taip pat yra ir užkietėjusių telefoninių novelių autorių, kurie savo noru ar priversti aplinkybių turėjo telefoną iškeisti į kompiuterį. Pavyzdžiui viena jauna Star Publishing autorė atsisakė telefono nepaisant to, jog su juo gali rašyti žymiai greičiau ir patogiau. Tai ji padarė dėl to, jog nuo intensyvaus rašymo telefonu, jos nagas įaugo į odą ir pradėjo kraujuoti. Bet žmonės supantys ją teigia, jog nuo to laiko kai ji persėdo prie kompiuterio, jos novelių kokybė tik išaugo. Jos žodynas tapo platesnis, sakiniai ilgesni.

Kas populiaru – tas neapsieina be kritikos.

Toks didelis telefoninių novelių populiarumas, kartu su savimi atsinešė ir didelę nepasitenkinimo bangą iš vyresniųjų japonų pusės.
Kritikų teigimu sutrumpintas, žargonais „praturtintas“ noveles, kurios atmeta visas veikėjo ir veiksmo vystymo tradicijas, sunkiai galima būtų pavadinti rašymu, o tuo labiau literatūra. Taip pat jie skuba išreikšti susirūpinimą, jog šių varganos kokybės kūrinių dominavimas gali pagreitinti tradicinės japonų literatūros nuosmukį, kadangi net dabar, nepaisant telefoninių novelistų paviršutinio „talento“ jie sugeba parduoti daug daugiau savo kūrinio kopijų nei bet kuris tradicinis novelistas galėtų pasvajoti.

Japonijoje populiaru, o kitur ne. Kodėl?

Nėra taip, jog telefoninės novelės nesusilaukė jokio atsako už Japonijos ribų. Jos liko pastebėtos tiek Amerikoje, Europoje ir net P.Afrikoje. Tačiau visgi, jos nesusilaukė tokio populiarumo kaip Japonijoje. Kodėl?
Japonų kalboje yra daugybę savybių, kurios telefoninėm novelėm leidžia būti labiau traukiančiom akį, nei jei jos būtų parašyta anglų kalba (tas pats galioja ir su kitom daugiau mažiau lotyniškas raides naudojančiom kalbom).
Visu pirma, japonų gramatika yra labiau tinkama trumpų sakinių rašymui. Dėl japonų kalbos „tamprumo“ kartais sakinį gali sudaryti tik vienas žodis, bet savyje turintis tiek minties, kiek ir ilgas sakinys. Japonų oratoriai ir rašytojai dažnai iš sakinių išmeta objektus ir subjektus, tikėdamiesi, kad skaitytojai/klausytojai patys susigaudys kas vyksta.
Kinų hieroglifų naudojimas kalboje taip pat pasitarnauja sakinių kompaktiškumui. Japonams nereikia rašyti pilno žodžio (kaip anglų kalboje), jie gali juos perteikti hieroglifais tokiu būdu parašant daugiau, nors ir ženklų skaičius yra nustatytas labai mažas.
Kita priežastis yra gilios japonų poezijos tradicijos, kurios yra pritaikomos tokių novelių rašymui. Jau vien iš išvaizdos jos yra panašios į japonų haiku, tačiau čia panašumai nesibaigia. telefoninėse novelėse tu esi apribotas tam tikru ženklu skaičiumi, panašiai kaip haiku syra įspraustas į skiemenų taisyklę.

Read More

Japonijos miesto legenda: Kleenex reklama

1980s viduryje visiems žinomų „Kleenex“ servetėlių gamintojas Japonijoje išleido 3 savo reklamas. Visose reklamose vaidino moteris apsirengusi baltu į togą panašiu apdaru ir vaikas aprengtas kaip mažas raudonas demonas/žmogėdra (skirtinguose šaltiniuose radau vaiko vaidmenį skirtingai pavadintą). Taip pat visų reklamų fone skambėjo ta pati daina „It‘s A Fine Day“ atlikta Jane & Barton.

Vos tik šioms reklamoms pasirodžius Japonijos televizijos eteryje, kilo sąmyšis. Visiems žiūrovams ši reklama pasirodė bauginanti savo atmosfera. Matyt, dėl to pradėjo sklisti gandai apie visų žmonių susijusių su šios reklamos filmavimu tragiškus likimus. Sklido gandai, kad beveik visi kūrybinės komandos nariai staiga susirgo arba žuvo nelaiminguose atsitikimuose. Taip pat buvo sakoma, jog vaikas vaidinęs demoną/žmogėdrą mirė mistiškomis aplinkybėmis.
Apie pagrindinės aktorės Keiko Matsuzuka likimą pasklido net trys versijos: viena, jog ji po filmavimosi turėjo gydytis nuo psichikos sutrikimų. Kita, kad ji taip pat nelaimingo atsitikimo metu mirė ir trečia( pagrindinė,) jog ji pastojo nuo demono.

Tačiau ne vien tik reklamos vaizdas ir gandai apie jo kūrybinės grupės narių likimus šiurpino žiūrovus. Prie to labai prisidėjo ir muzika. Vieni iš žiūrovų teigė, jog fone grojanti muzika skamba kaip Vokiečių prakeiksmas išverstas į anglų kalbą. Dar kiti teigė, jog dainos melodija kinta priklausomai nuo paros meto ir reklamą žiūrint vėlai naktį angelišką dainininkės balsą pakeičia gergždžiantis senutės balsas, kuris atneša nelaimes kiekvienam jį išgirdusiam.

Tačiau visgi, tikriausiai nė nereikia sakyti, jog tokiems gandams nėra pagrindo. Pavyzdžiui, aktorė Keiko Matsuzuka iki šiol gyva ir dirba Japonijos televizijoje. Žinoma, jokio vaiko nuo demono ji taip pat nepagimdė.

Vertinant viską blaiviai, ši reklama buvo tik nesėkmingas kūrėjų darbas.
Reklamos kūrėjų tikslas buvo paprasta svajingai atrodanti reklama, dėl ko jie ir pasirinko dainą „It‘s A Fine Day“ kuria norėjo perteikti šviesią reklamos žinutę ir sukurti jaukią atmosferą. Dėja, reklama susilaukė visiškai priešingo atsako ir turiu pabrėžti nuo savęs, jog visai ne be reikalo. Reklamoje iš ties nepajutau nieko jaukaus ir svajingo nors kartu to ką pajutau negaliu pavadinti ir baime. Gal užtektų ją pavadinti tiesiog ... „keista“?

Reklamą galite pamatyti čia.

Read More

Karayuki-san

Aš norėčiau šį blog‘ą pradėti be jokių ilgų įžangų apie ką jis bus ir tuo labaiu be atskiro įrašo apie tai. Todėl parašysiu trumpai drūtai –šis blogas apie šalį, kuriai visuomet jaučiau neapsakoma trauką – Japoniją. Žinoma, karts nuo karto neišvengiamai užkliudysiu ir kitas Azijos šalis, bet pagrinde dėsiu informaciją susijusią su būtent šia šalimi.

O dabar pirmasis įrašas apie Karayuki-san:

Taigi kas gi iš tiesų yra Karayuki-san?

Apie 1870s ir 1930s tokiose vietose kaip Singapūras, Penangas, Sandakanas, Kucingas ir pan. buvo paplitusi Japonijos moterų prostitucija. Dažniausiai tai būdavo jaunos merginos iš neturtingų žemės ūkiu ar žvejybą užsiimančių šeimų, kurias dėl pinigų parduodavo prostitucijai į Rytų ir Pietų Aziją. Būtent šios merginos ir buvo žinomos kaip Karayuki-san.
Merginom buvo dažnai „plaunamos“ smegenys, jog jos taip tarnauja tautai ir yra Japonijos moterų armijos dalis.. Gal būtent todėl, nepaisydamos to, jog jos buvo parduotos , merginos nuolat siųsdavo savo uždirbtus pinigus tėvams, taip į šalį įnešdamos užsienio valiutos, kurios stygių tuo metu jautė Japonija ir taip prisidėdamos prie šalies ekonomikos.
Daugybe Karayuki-san dirbdamos šį darbą žuvo nuo klientų rankos.

Singapūro raudonųjų žibintų kvartalas.

Didžioji dalis Karayuki-san dirbo Singapūre, bet šiuo metu šiame mieste nuorodų apie jų egzistavimą beveik nebeliko.
Kodėl Singapūre? Tikriausiai viena iš didžiausių priežasčių buvo tai, jog 1870 metais Singapūrui pradėjus vystytis, imigrantais (dažniausiai vyrai) pradėjo plūsti iš Kinijos ir Indijos darbui alavo kasyklose ar kaučiuko plantacijose. Ir todėl , vardan viešosios tvarkos palaikymo, tuometinių Britų kolonijų vadai toleravo prostituciją ir net pastatė viešnamius bei atvežė moterų iš Kinijos ir Japonijos.
Pagal oficialius Japonijos duomenis Karayuki-san buvimas Singapūre siekia 1877 metus. Tuo metu šiame mieste Malay gatvėje buvo 2 Japonijai priklausantys viešnamiai su 14 tautiečių prostitučių. Vėliau Būtent Malay gatvė ir šalimais esančios Malabra, Hylam ir Bugis gatvės tapo vienu dideliu raudonųjų žibintų kvartalu ir tuo metu būtent šio kvartalo dėka Singapūras buvo žinomas kaip seksualinių paslaugų teikimo industrijos centras Azijoje.
Pagal oficialius Singapūro teikiamus duomenis šiame raudonųjų žibintų kvartale 109 viešnamiuose dirbo 633 Japonijos tautiečių, tačiau manoma, jog šis skaičius gali viršyti 1000, kadangi į jį neįtrauktos moterys dirbusios nelicencijuotai.
Apie 1920metus pergaliu pagalba ( laimėtas Kinijos-Japonijos karas (1894-1895) ir Rusijos-Japonijos karas (1905-1905) bei buvimas nugalėtojų pusėje I pasaulinio karo pabaigoje) išaugus Japonijos tarptautiniam statusui, šalies vadovai į Karayuki-san pradėjo žiūrėti kaip į nacionalinę gėdą. Be to ir sėkmingi Japonijos verslo ryšiai su Britų valdomu Malaya (dabartinė Malaizija) regionu, sumažino užsienietiškos valiutos poreikį, kurį iki tol daugiau ar mažiau tenkindavo Karayuki-san. Dėl to apie 1920 Generalinis Japonijos konsulatas Singapūre uždraudė japoniškus viešnamius. Daugelis Karayuki-san buvo pargabentos į tėvynę jėga, kitos sugebėjo likti Singapūre ar persikėlė į kitas vietas ir ten nelegaliai parsidavinėjo.
Merginos, kurios grįžo atgal į Japoniją čia dėl savo buvusio darbo patyrė labai didelę diskriminaciją. Net jų pačių šeima, kuri ir pardavė merginas, gėdijosi jų.
Na o pačiame Singapūre kartu su Karayuki-san išnyko ir raudonų žibintų kvartalas. Ironiškas bet šiom dienom visas kvartalas yra didelis komercinis kompleksas, kurio namai ir universalinės parduotuvės yra valdomos Seiyu Ltd, o parduotuvių centras – Parco Co (Japonijos kompanijų).

Apie šią Japonijos istorijos dalį, nėra įprasta kalbėti šalyje. Ji tiesiog buvo greitai pamiršta. Tik 1972 metais autorė Yamazaki Tomoko išleido knygą „Sandakan Brothel. No. 8: An Episode in The History of Lower Class“. Knygos autorei pavyko apklausti viena paskutiniųjų Karayuki-san ir taip jos tikrieji išgyvenimai ir kančios tapo prieinamos publikai. Po kelių metų režisierius Kei Kumai pastatė filmą pagal šią knygą ir buvo nominuotas „Best Foreign Language Film“ kategorijoje.
Taip pat dar vienas to paties režisieriaus filmas buvo „The Sea Ii Watching” (Akira Kurosawa sukurto scenarijaus pagrindu)

Read More