Už širdies griebiančioje novelėje „Deep Love“ pagrindinė heroja Ayu pasiryžta sumokėti už savo vaikino Yoshiyuki gyvybę padėsiančią išgelbėti širdies operaciją. Tam kad surinktų pinigus operacijai, mergina pardavinėja savo kūn
ą. Deja, kai ji perduoda pinigus vaikino tėvui, šis juos išleidžia ne sūnaus operacijai, o savom reikmėm. Pati Ayu galiausiai miršta nuo pasigautos AIDS.
Ši įsimitina drama su ašarą išspausti priverčiančia pabaigą yra viena populiariausių Japonijoje. Pagal ją yra pastatytas kino filmas ir TV serialas. Išleista knyga, kuri parduota daugiau nei 2,6mln. kopijų ir manga, kurią tikriausiai yra skaitę ir ne vienas mūsų tautiečių, kurie yra bent kiek prijaučiantys šiems japoniškiems „komiksams“.
Tačiau ar daugelis žino, jog originalus(pirminis) šios istorijos pateikimo būdas tuo metu buvo labai netradicinis? 2003 metais ją parašė ir mobiliojo telefono pagalbą paskleidė į trečiojo dešimtmečio vidurį įkopęs vyriškis save pasivadinęs Yoshi ir dabar būtent šis autorius laikomas telefoninių novelių pradininku.
Žinoma, niekas iškart nepuolė rašyti telefoninių novelių taip masiškai, kaip daroma dabar. Jų mada išaugo tik po kelerių metų, kai vidurinių mokyklų mokinės savo asmeniniuose tinklalapiuose pradėjo rašyti istorijas kartu pridėdamos galimybę jas atsisiųsti į mobiliuosius telefonus, kurie palaipsniui tapo pagrindinių įrenginiu, kuriam buvo skirti šie kūriniai. Tokiu būdu ši nauja literatūros rūšis (kaikurie japonai nesutiktų su tokiu mano apibūdinimu), kažkada atrodžiusi kaip paprasčiausias autoriaus kaprizas ar noras išsiskirti, tapo Japonijos kultūros dalimi ir 2007 metais puse iš geriausiai Japonijoje parduodamų knygų TOP10 buvo telefoninės novelės atspausdintos knygų formatu.
Taigi, kas iš tiesų yra tos taip Japonijoje paplitusios telefoninės novelės?
Atsakymas labai paprastas ir visiems suprantamas. Tai telefonu parašytas literatūrinis kūrinys, kurio kiekvienas skyrius turi 1000 ženklų limitą – sms žinutės limitas ( jei skaičiuosime lietuviškais žodžiais tai yra apie 70-100 žodžių). Dažniausiai dėl į kūrinius įdedamų asmeniškumų, autoriai neatskleidžia tikrosios savo tapatybės.
Šie kūriniai paprastai publikuojamas mažu JAVA failiuku, kurį galima išskleisti telefono pagalba. Na o šie failai talpinami į specialiai telefoninėms novelėms skirtus tinklalapius. Vienas iš jų yra Magic iLand.
Magic iLand yra pagrindinis ir pats populiariausias telefoninių novelių šaltinis. Šis puslapis savo duomenų bazėje turi daugiau nei 1mln. Tokio tipo novelių. Kiekvienas autorius patalpinęs savo kūrinį šioje svetainėje iškart turi garantiją, jog jo kūrinys bus pasiekiamas ne vienam ir ne dviem tūkstančiams telefoninių novelių gerbėjų. Žinoma, rašytojai negauna pinigų už paviešintus savo kūrinius, nepaisant , kad ir kokia būtu didelė jo auditorija ir pripažinimas. Užmokestis į rašytojų kišenes atplaukia tik tuomet, kai novelės yra atspausdinamos tradicinės knygos formatu. O tai nutinka tuomet, kai tinklalapio lankytojai išrenka novelę NR.1 vienoje ar kitoje kategorijoje.
Magic iLand tinklalapis taip pat rengia novelistų apdovanojimus, bendradarbiaudamas su tokiomis gigantėmis kaip NTT DoCoMo, D2 Communication ir video nuomos Japonijoje gigantu Tsutaya.
Ankščiau beveik visos novelės buvo rašomos vidurinių mokyklų moksleivių tokiomis temomis kaip: santykiai tarp įsimylėjėlių, meilės trikampiai, išžaginimas, neštumas ir mokyklinės meilės istorijos. Tačiau dabar įsigalėjo ir tokie žanrai kaip siaubo, fantastika ir mokslinė fantastika. Pavyzdžiui apdovanojimas kategorijoje „Outstanding Achievement“ atiteko beveik keturiasdešimties metų vyriškiui už apokaliptinę istoriją, kurioje aprašomos paskutinės 24 valandos Žemėje.
Kas skatino telefoninių novelių bumą?
Tikriausiai daugeliui iš mūsų gali pasirodyti keistas toks telefoninių novelių išaukštinimas, nes juk mūsų galva, kompiuteris yra žymiai patogesnis įrankis rašant tokius kūrinius. Tačiau čia iškart reikia nustoti žvelgti į save ir prisiminti paprastą faktą – japonams mobilusis telefonas yra svarbesnis įrenginys už kompiuterį (dauguma noveles skaito telefono pagalba, nors tie patys tinklalapiai teikia galimybes jas parsisiųsti ir į kompiuterį), todėl dabartiniai Japonijos paaugliai telefonu gali rašyti žymiai greičiau nei kompiuteriu.
Taip pat mobiliųjų telefonų svarbą Japonijoe rodo ir toks įdomus faktas , jog novelių plėtrą skatino ne Japonų kultūra ar tradicijos, bet telefonų kompanijų sprendimas vartotojams pasiūlyti nelimituotą paketinių duomenų (tokių kaips sms žinutės) perdavimą. Žinoma, su tam tikru fiksuotu mokesčiu.
„Iki tol, daugelio novelistų telefonų sąskaitos pasiekdavo beveik 1000$ ir jie patirdavo taip vadinamą „packet death“ dėl ko ilgai negalėdavo atnaujinti savo kūrinių“ teigė Shigeru Matsushima, telefoninių novelių tinklalapio redaktorius.
„Nėra taip, jog šie novelistai trokšta rašyti, o telefonas tuo metu jiems tik pasitaiko po ranką“ teigė Chiaki Ishihara japonų literatūros ekspertas Waseda universitete, tyrinėjantis telefonines noveles. „ Priešingai. Šis įrenginys vadinamas telefonu, pagimdo troškimą rašyti“
Ir iš ties, dauguma telefoninių novelistų nėra niekada ankščiau bandę rašyti, o dauguma šių novelių skaitytojų, ankščiau niekada neskaitė tradicinės japonų literatūros novelių. Kas, mano nuomone, tik patvirtina šį faktą.
Telefoninių novelių žvaigždės.
Ši literatūros rūšis taip plačiai paplitusi, jog turi net savo žvaigždes. Viena jų yra Mika Naito. Ji yra vadinama telefoninių novelių karaliene. Jos romantiška istorija „Love Link“ buvo perskaityta 1.5mln kartų vos per 5mėn. ir iškarto tapo leidybine sensacija.
Kita populiari novelistė yra 21 metų Rin, novelės „Moshimo Kimigi“ (If You) ( dviejų vaikystės draugų nelaimingą meilės istorija) autorė. Rin novelė buvo paversta į 142 psl. knyga, kurios parduota daugiau nei 400,000 kopijų ir kuri 2007metais populiariausių novelių tope užėmė 5tają vietą.
Telefoninės novelės parašytos... kompiuteriu?
Ar kompiuterio pagalba parašytos novelės gali būti vadinamos telefoninėmis novelėmis?
„Kai rašoma kompiuteriu eilučių skaičius ir ritmas yra kitoks, nei rašant telefonu“ sako Keiko Kanematsu, Goma Book ( telefoninių novelių leidykla) redaktorė.“ Dėl to kaikurie užkietėję telefoninių novelių fanai to nepripažįsta kaip mobiliosios novelės“
Bet vis dėlto, daugumai nėra svarbu kompiuteriu ar telefonu novelė yra parašyta.
Ponia Naito ( tradicinių novelių rašytoja, vėliau perėjusi prie telefoninių) teigia, jog jai kompiuteriu rašyti yra žymiai patogiau. Parašyta tekstą ji siunčia į savo telefoną, o tuomet iš jo nusiunčia į tinklalapį.
Taip pat yra ir užkietėjusių telefoninių novelių autorių, kurie savo noru ar priversti aplinkybių turėjo telefoną iškeisti į kompiuterį. Pavyzdžiui viena jauna Star Publishing autorė atsisakė telefono nepaisant to, jog su juo gali rašyti žymiai greičiau ir patogiau. Tai ji padarė dėl to, jog nuo intensyvaus rašymo telefonu, jos nagas įaugo į odą ir pradėjo kraujuoti. Bet žmonės supantys ją teigia, jog nuo to laiko kai ji persėdo prie kompiuterio, jos novelių kokybė tik išaugo. Jos žodynas tapo platesnis, sakiniai ilgesni.
Kas populiaru – tas neapsieina be kritikos.
Toks didelis telefoninių novelių populiarumas, kartu su savimi atsinešė ir didelę nepasitenkinimo bangą iš vyresniųjų japonų pusės.
Kritikų teigimu sutrumpintas, žargonais „praturtintas“ noveles, kurios atmeta visas veikėjo ir veiksmo vystymo tradicijas, sunkiai galima būtų pavadinti rašymu, o tuo labiau literatūra. Taip pat jie skuba išreikšti susirūpinimą, jog šių varganos kokybės kūrinių dominavimas gali pagreitinti tradicinės japonų literatūros nuosmukį, kadangi net dabar, nepaisant telefoninių novelistų paviršutinio „talento“ jie sugeba parduoti daug daugiau savo kūrinio kopijų nei bet kuris tradicinis novelistas galėtų pasvajoti.
Japonijoje populiaru, o kitur ne. Kodėl?
Nėra taip, jog telefoninės novelės nesusilaukė jokio atsako už Japonijos ribų. Jos liko pastebėtos tiek Amerikoje, Europoje ir net P.Afrikoje. Tačiau visgi, jos nesusilaukė tokio populiarumo kaip Japonijoje. Kodėl?
Japonų kalboje yra daugybę savybių, kurios telefoninėm novelėm leidžia būti labiau traukiančiom akį, nei jei jos būtų parašyta anglų kalba (tas pats galioja ir su kitom daugiau mažiau lotyniškas raides naudojančiom kalbom).
Visu pirma, japonų gramatika yra labiau tinkama trumpų sakinių rašymui. Dėl japonų kalbos „tamprumo“ kartais sakinį gali sudaryti tik vienas žodis, bet savyje turintis tiek minties, kiek ir ilgas sakinys. Japonų oratoriai ir rašytojai dažnai iš sakinių išmeta objektus ir subjektus, tikėdamiesi, kad skaitytojai/klausytojai patys susigaudys kas vyksta.
Kinų hieroglifų naudojimas kalboje taip pat pasitarnauja sakinių kompaktiškumui. Japonams nereikia rašyti pilno žodžio (kaip anglų kalboje), jie gali juos perteikti hieroglifais tokiu būdu parašant daugiau, nors ir ženklų skaičius yra nustatytas labai mažas.
Kita priežastis yra gilios japonų poezijos tradicijos, kurios yra pritaikomos tokių novelių rašymui. Jau vien iš išvaizdos jos yra panašios į japonų haiku, tačiau čia panašumai nesibaigia. telefoninėse novelėse tu esi apribotas tam tikru ženklu skaičiumi, panašiai kaip haiku syra įspraustas į skiemenų taisyklę.
Tačiau ar daugelis žino, jog originalus(pirminis) šios istorijos pateikimo būdas tuo metu buvo labai netradicinis? 2003 metais ją parašė ir mobiliojo telefono pagalbą paskleidė į trečiojo dešimtmečio vidurį įkopęs vyriškis save pasivadinęs Yoshi ir dabar būtent šis autorius laikomas telefoninių novelių pradininku.
Žinoma, niekas iškart nepuolė rašyti telefoninių novelių taip masiškai, kaip daroma dabar. Jų mada išaugo tik po kelerių metų, kai vidurinių mokyklų mokinės savo asmeniniuose tinklalapiuose pradėjo rašyti istorijas kartu pridėdamos galimybę jas atsisiųsti į mobiliuosius telefonus, kurie palaipsniui tapo pagrindinių įrenginiu, kuriam buvo skirti šie kūriniai. Tokiu būdu ši nauja literatūros rūšis (kaikurie japonai nesutiktų su tokiu mano apibūdinimu), kažkada atrodžiusi kaip paprasčiausias autoriaus kaprizas ar noras išsiskirti, tapo Japonijos kultūros dalimi ir 2007 metais puse iš geriausiai Japonijoje parduodamų knygų TOP10 buvo telefoninės novelės atspausdintos knygų formatu.
Taigi, kas iš tiesų yra tos taip Japonijoje paplitusios telefoninės novelės?
Atsakymas labai paprastas ir visiems suprantamas. Tai telefonu parašytas literatūrinis kūrinys, kurio kiekvienas skyrius turi 1000 ženklų limitą – sms žinutės limitas ( jei skaičiuosime lietuviškais žodžiais tai yra apie 70-100 žodžių). Dažniausiai dėl į kūrinius įdedamų asmeniškumų, autoriai neatskleidžia tikrosios savo tapatybės.
Šie kūriniai paprastai publikuojamas mažu JAVA failiuku, kurį galima išskleisti telefono pagalba. Na o šie failai talpinami į specialiai telefoninėms novelėms skirtus tinklalapius. Vienas iš jų yra Magic iLand.
Magic iLand yra pagrindinis ir pats populiariausias telefoninių novelių šaltinis. Šis puslapis savo duomenų bazėje turi daugiau nei 1mln. Tokio tipo novelių. Kiekvienas autorius patalpinęs savo kūrinį šioje svetainėje iškart turi garantiją, jog jo kūrinys bus pasiekiamas ne vienam ir ne dviem tūkstančiams telefoninių novelių gerbėjų. Žinoma, rašytojai negauna pinigų už paviešintus savo kūrinius, nepaisant , kad ir kokia būtu didelė jo auditorija ir pripažinimas. Užmokestis į rašytojų kišenes atplaukia tik tuomet, kai novelės yra atspausdinamos tradicinės knygos formatu. O tai nutinka tuomet, kai tinklalapio lankytojai išrenka novelę NR.1 vienoje ar kitoje kategorijoje.
Magic iLand tinklalapis taip pat rengia novelistų apdovanojimus, bendradarbiaudamas su tokiomis gigantėmis kaip NTT DoCoMo, D2 Communication ir video nuomos Japonijoje gigantu Tsutaya.
Ankščiau beveik visos novelės buvo rašomos vidurinių mokyklų moksleivių tokiomis temomis kaip: santykiai tarp įsimylėjėlių, meilės trikampiai, išžaginimas, neštumas ir mokyklinės meilės istorijos. Tačiau dabar įsigalėjo ir tokie žanrai kaip siaubo, fantastika ir mokslinė fantastika. Pavyzdžiui apdovanojimas kategorijoje „Outstanding Achievement“ atiteko beveik keturiasdešimties metų vyriškiui už apokaliptinę istoriją, kurioje aprašomos paskutinės 24 valandos Žemėje.
Kas skatino telefoninių novelių bumą?
Tikriausiai daugeliui iš mūsų gali pasirodyti keistas toks telefoninių novelių išaukštinimas, nes juk mūsų galva, kompiuteris yra žymiai patogesnis įrankis rašant tokius kūrinius. Tačiau čia iškart reikia nustoti žvelgti į save ir prisiminti paprastą faktą – japonams mobilusis telefonas yra svarbesnis įrenginys už kompiuterį (dauguma noveles skaito telefono pagalba, nors tie patys tinklalapiai teikia galimybes jas parsisiųsti ir į kompiuterį), todėl dabartiniai Japonijos paaugliai telefonu gali rašyti žymiai greičiau nei kompiuteriu.
Taip pat mobiliųjų telefonų svarbą Japonijoe rodo ir toks įdomus faktas , jog novelių plėtrą skatino ne Japonų kultūra ar tradicijos, bet telefonų kompanijų sprendimas vartotojams pasiūlyti nelimituotą paketinių duomenų (tokių kaips sms žinutės) perdavimą. Žinoma, su tam tikru fiksuotu mokesčiu.
„Iki tol, daugelio novelistų telefonų sąskaitos pasiekdavo beveik 1000$ ir jie patirdavo taip vadinamą „packet death“ dėl ko ilgai negalėdavo atnaujinti savo kūrinių“ teigė Shigeru Matsushima, telefoninių novelių tinklalapio redaktorius.
„Nėra taip, jog šie novelistai trokšta rašyti, o telefonas tuo metu jiems tik pasitaiko po ranką“ teigė Chiaki Ishihara japonų literatūros ekspertas Waseda universitete, tyrinėjantis telefonines noveles. „ Priešingai. Šis įrenginys vadinamas telefonu, pagimdo troškimą rašyti“
Ir iš ties, dauguma telefoninių novelistų nėra niekada ankščiau bandę rašyti, o dauguma šių novelių skaitytojų, ankščiau niekada neskaitė tradicinės japonų literatūros novelių. Kas, mano nuomone, tik patvirtina šį faktą.
Telefoninių novelių žvaigždės.
Ši literatūros rūšis taip plačiai paplitusi, jog turi net savo žvaigždes. Viena jų yra Mika Naito. Ji yra vadinama telefoninių novelių karaliene. Jos romantiška istorija „Love Link“ buvo perskaityta 1.5mln kartų vos per 5mėn. ir iškarto tapo leidybine sensacija.
Kita populiari novelistė yra 21 metų Rin, novelės „Moshimo Kimigi“ (If You) ( dviejų vaikystės draugų nelaimingą meilės istorija) autorė. Rin novelė buvo paversta į 142 psl. knyga, kurios parduota daugiau nei 400,000 kopijų ir kuri 2007metais populiariausių novelių tope užėmė 5tają vietą.
Telefoninės novelės parašytos... kompiuteriu?
Ar kompiuterio pagalba parašytos novelės gali būti vadinamos telefoninėmis novelėmis?
„Kai rašoma kompiuteriu eilučių skaičius ir ritmas yra kitoks, nei rašant telefonu“ sako Keiko Kanematsu, Goma Book ( telefoninių novelių leidykla) redaktorė.“ Dėl to kaikurie užkietėję telefoninių novelių fanai to nepripažįsta kaip mobiliosios novelės“
Bet vis dėlto, daugumai nėra svarbu kompiuteriu ar telefonu novelė yra parašyta.
Ponia Naito ( tradicinių novelių rašytoja, vėliau perėjusi prie telefoninių) teigia, jog jai kompiuteriu rašyti yra žymiai patogiau. Parašyta tekstą ji siunčia į savo telefoną, o tuomet iš jo nusiunčia į tinklalapį.
Taip pat yra ir užkietėjusių telefoninių novelių autorių, kurie savo noru ar priversti aplinkybių turėjo telefoną iškeisti į kompiuterį. Pavyzdžiui viena jauna Star Publishing autorė atsisakė telefono nepaisant to, jog su juo gali rašyti žymiai greičiau ir patogiau. Tai ji padarė dėl to, jog nuo intensyvaus rašymo telefonu, jos nagas įaugo į odą ir pradėjo kraujuoti. Bet žmonės supantys ją teigia, jog nuo to laiko kai ji persėdo prie kompiuterio, jos novelių kokybė tik išaugo. Jos žodynas tapo platesnis, sakiniai ilgesni.
Kas populiaru – tas neapsieina be kritikos.
Toks didelis telefoninių novelių populiarumas, kartu su savimi atsinešė ir didelę nepasitenkinimo bangą iš vyresniųjų japonų pusės.
Kritikų teigimu sutrumpintas, žargonais „praturtintas“ noveles, kurios atmeta visas veikėjo ir veiksmo vystymo tradicijas, sunkiai galima būtų pavadinti rašymu, o tuo labiau literatūra. Taip pat jie skuba išreikšti susirūpinimą, jog šių varganos kokybės kūrinių dominavimas gali pagreitinti tradicinės japonų literatūros nuosmukį, kadangi net dabar, nepaisant telefoninių novelistų paviršutinio „talento“ jie sugeba parduoti daug daugiau savo kūrinio kopijų nei bet kuris tradicinis novelistas galėtų pasvajoti.
Japonijoje populiaru, o kitur ne. Kodėl?
Nėra taip, jog telefoninės novelės nesusilaukė jokio atsako už Japonijos ribų. Jos liko pastebėtos tiek Amerikoje, Europoje ir net P.Afrikoje. Tačiau visgi, jos nesusilaukė tokio populiarumo kaip Japonijoje. Kodėl?
Japonų kalboje yra daugybę savybių, kurios telefoninėm novelėm leidžia būti labiau traukiančiom akį, nei jei jos būtų parašyta anglų kalba (tas pats galioja ir su kitom daugiau mažiau lotyniškas raides naudojančiom kalbom).
Visu pirma, japonų gramatika yra labiau tinkama trumpų sakinių rašymui. Dėl japonų kalbos „tamprumo“ kartais sakinį gali sudaryti tik vienas žodis, bet savyje turintis tiek minties, kiek ir ilgas sakinys. Japonų oratoriai ir rašytojai dažnai iš sakinių išmeta objektus ir subjektus, tikėdamiesi, kad skaitytojai/klausytojai patys susigaudys kas vyksta.
Kinų hieroglifų naudojimas kalboje taip pat pasitarnauja sakinių kompaktiškumui. Japonams nereikia rašyti pilno žodžio (kaip anglų kalboje), jie gali juos perteikti hieroglifais tokiu būdu parašant daugiau, nors ir ženklų skaičius yra nustatytas labai mažas.
Kita priežastis yra gilios japonų poezijos tradicijos, kurios yra pritaikomos tokių novelių rašymui. Jau vien iš išvaizdos jos yra panašios į japonų haiku, tačiau čia panašumai nesibaigia. telefoninėse novelėse tu esi apribotas tam tikru ženklu skaičiumi, panašiai kaip haiku syra įspraustas į skiemenų taisyklę.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą