Aš norėčiau šį blog‘ą pradėti be jokių ilgų įžangų apie ką jis bus ir tuo labaiu be atskiro įrašo apie tai. Todėl parašysiu trumpai drūtai –šis blogas apie šalį, kuriai visuomet jaučiau neapsakoma trauką – Japoniją. Žinoma, karts nuo karto neišvengiamai užkliudysiu ir kitas Azijos šalis, bet pagrinde dėsiu informaciją susijusią su būtent šia šalimi.
O dabar pirmasis įrašas apie Karayuki-san:
Taigi kas gi iš tiesų yra Karayuki-san?
Apie 1870s ir 1930s tokiose vietose kaip Singapūras, Penangas, Sandakanas, Kucingas ir pan. buvo paplitusi Japonijos moterų prostitucija. Dažniausiai tai būdavo jaunos merginos iš neturtingų žemės ūkiu ar žvejybą užsiimančių šeimų, kurias dėl pinigų parduodavo prostitucijai į Rytų ir Pietų Aziją. Būtent šios merginos ir buvo žinomos kaip Karayuki-san.
Merginom buvo dažnai „plaunamos“ smegenys, jog jos taip tarnauja tautai ir yra Japonijos moterų armijos dalis.. Gal būtent todėl, nepaisydamos to, jog jos buvo parduotos , merginos nuolat siųsdavo savo uždirbtus pinigus tėvams, taip į šalį įnešdamos užsienio valiutos, kurios stygių tuo metu jautė Japonija ir taip prisidėdamos prie šalies ekonomikos.
Daugybe Karayuki-san dirbdamos šį darbą žuvo nuo klientų rankos.
Singapūro raudonųjų žibintų kvartalas.
Didžioji dalis Karayuki-san dirbo Singapūre, bet šiuo metu šiame mieste nuorodų apie jų egzistavimą beveik nebeliko.
Kodėl Singapūre? Tikriausiai viena iš didžiausių priežasčių buvo tai, jog 1870 metais Singapūrui pradėjus vystytis, imigrantais (dažniausiai vyrai) pradėjo plūsti iš Kinijos ir Indijos darbui alavo kasyklose ar kaučiuko plantacijose. Ir todėl , vardan viešosios tvarkos palaikymo, tuometinių Britų kolonijų vadai toleravo prostituciją ir net pastatė viešnamius bei atvežė moterų iš Kinijos ir Japonijos.
Pagal oficialius Japonijos duomenis Karayuki-san buvimas Singapūre siekia 1877 metus. Tuo metu šiame mieste Malay gatvėje buvo 2 Japonijai priklausantys viešnamiai su 14 tautiečių prostitučių. Vėliau Būtent Malay gatvė ir šalimais esančios Malabra, Hylam ir Bugis gatvės tapo vienu dideliu raudonųjų žibintų kvartalu ir tuo metu būtent šio kvartalo dėka Singapūras buvo žinomas kaip seksualinių paslaugų teikimo industrijos centras Azijoje.
Pagal oficialius Singapūro teikiamus duomenis šiame raudonųjų žibintų kvartale 109 viešnamiuose dirbo 633 Japonijos tautiečių, tačiau manoma, jog šis skaičius gali viršyti 1000, kadangi į jį neįtrauktos moterys dirbusios nelicencijuotai.
Apie 1920metus pergaliu pagalba ( laimėtas Kinijos-Japonijos karas (1894-1895) ir Rusijos-Japonijos karas (1905-1905) bei buvimas nugalėtojų pusėje I pasaulinio karo pabaigoje) išaugus Japonijos tarptautiniam statusui, šalies vadovai į Karayuki-san pradėjo žiūrėti kaip į nacionalinę gėdą. Be to ir sėkmingi Japonijos verslo ryšiai su Britų valdomu Malaya (dabartinė Malaizija) regionu, sumažino užsienietiškos valiutos poreikį, kurį iki tol daugiau ar mažiau tenkindavo Karayuki-san. Dėl to apie 1920 Generalinis Japonijos konsulatas Singapūre uždraudė japoniškus viešnamius. Daugelis Karayuki-san buvo pargabentos į tėvynę jėga, kitos sugebėjo likti Singapūre ar persikėlė į kitas vietas ir ten nelegaliai parsidavinėjo.
Merginos, kurios grįžo atgal į Japoniją čia dėl savo buvusio darbo patyrė labai didelę diskriminaciją. Net jų pačių šeima, kuri ir pardavė merginas, gėdijosi jų.
Na o pačiame Singapūre kartu su Karayuki-san išnyko ir raudonų žibintų kvartalas. Ironiškas bet šiom dienom visas kvartalas yra didelis komercinis kompleksas, kurio namai ir universalinės parduotuvės yra valdomos Seiyu Ltd, o parduotuvių centras – Parco Co (Japonijos kompanijų).
Apie šią Japonijos istorijos dalį, nėra įprasta kalbėti šalyje. Ji tiesiog buvo greitai pamiršta. Tik 1972 metais autorė Yamazaki Tomoko išleido knygą „Sandakan Brothel. No. 8: An Episode in The History of Lower Class“. Knygos autorei pavyko apklausti viena paskutiniųjų Karayuki-san ir taip jos tikrieji išgyvenimai ir kančios tapo prieinamos publikai. Po kelių metų režisierius Kei Kumai pastatė filmą pagal šią knygą ir buvo nominuotas „Best Foreign Language Film“ kategorijoje.
Taip pat dar vienas to paties režisieriaus filmas buvo „The Sea Ii Watching” (Akira Kurosawa sukurto scenarijaus pagrindu)
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą