Nežinau įvesiu ar neįvesiu tokią tradiciją, bet šią savaitę savo įrašus uždarau su daina, kuri dažniausiai sukosi mano grotuve:
Kas bendro tarp S.Jobs ir žurnalo paauglėm "Kiss"?
"KISS" - tai Japonijoje leidžiamas manga žurnalas pauglėm. Steve Jobs - visiem žinomas chrazimatiškas verslininkas, "Apple" įmonės įkūrėjas, palikęs didelį indelį verslo sektoriuje. Kas čia gali būti bendra?
Filmas: "Helter Skelter (2012m.)"
Filmas apie Lilico, merginą, kuri nagais ir dantimis stengėsi išsilaikyti negailestingoje grožio industrijoje. Industrijoje, kur žmogus reikalingas tik tol, kol yra gražus.
Keitai Shosetsu
Tai telefonu parašytas literatūrinis kūrinys, kurio kiekvienas skyrius turi 1000 ženklų limitą – sms žinutės limitas ( jei skaičiuosime lietuviškais žodžiais tai yra apie 70-100 žodžių).
2011 m. spalio 30 d., sekmadienis
Savaitės daina
Nežinau įvesiu ar neįvesiu tokią tradiciją, bet šią savaitę savo įrašus uždarau su daina, kuri dažniausiai sukosi mano grotuve:
MOVIE: "Paradise Kiss"
Vakar naršant po azijietiškų filmų bei serialų tinklalapį, mano akis patraukė filmas, kurio pavadinimą išvydus išsišiepiau iki ausų. Filmo antraštė skelbė: „Paradise kiss“(2011). Tai tikriausiai buvo vienas pirmųjų kartų kai išvydus pagal man jau matytą anime ( taip pat skaitytą mangą) pastatytą filmą aš nenusiteikiau skeptiškai ir neištariau sau „O no no no no... jie viską sugadins (cry)“. Ši istorija naujame formate mane tik pradžiugino. Kodėl? Ir pati tiksliai negaliu pasakyti, gal dėl to, jog „Paradise Kiss“ manga buvo viena pirmųjų kurias skaičiau todėl nostalgijos vedama noriu pamatyti viską kas susiję su šia istorija... Nežinau... Bet ką tikrai galiu pasakyti yra tai, jog gal filmas ir nėra labai kuo nors išsiskiriantis, bet aš tikrai nesigailiu praleisto laiko žiūrint jį. Ir tikrai radau vietų, kurias bent dar keletą kartų peržiūrėsiu.
Yukari: How do you know Team Beautiful?
George: In a nutshell... did her... did her... did her... didn‘t do her.
Yukari: You really are your father‘s son, aren‘t you.
George: (grin)
Yukari: I‘ll keep my eye on „didn‘t do“
George: Didn‘t do you, either (grin).
Taigi mano trumpučiai pastebėjimai:
Žiūrint filmą, nesistengiau jo lyginti nei su manga nei su anime, nes jame tikrai yra nuokrypių ir jei žiūrėdama vertinčiau tik tai, būčiau labai „neapsipatenkinus“. Žinoma, kai kas man nepraslydo pro akis pavyzdžiui kaip faktas, kad George savo žilai melsvus plaukus išsikeitė į juodus (ar ten tamsiai rudi? Huh). Miwako taip pat pasekusi George pavyzdžiu persidažė savo rausvus plaukus rudai. Arashi... Jis tai kardinaliai savo įvaizdį pakeitė, bet bent jau ne į blogą pusę (sun). Na o Isabella... Aš ją įsimylėjau, niekad ji nepatraukė dėmesio taip kaip šiame filme (inlove) tik ir laukiau, kada ji pasirodys kadre.
Kitas dalykas kas pradžioje man labai kliudęs žiūrėti filmą buvo tai, kad Hiroyuki Tokumori vaidino aktorius Yusuke Yamamoto ir man tai nežinia kodėl buvo nesuderinama ir net labai (gal todėl, kad aš vis dar neatskiriu jo nuo keistuolio Kayashima Taiki vaidmens seriale „Hana Kimi“? ). Na bet kad ir kaip būtų vėliau akys apsiprato ir buvo visai miela į jį žiūrėt. Tačiau Hiroyuki vaidmenį atliekantis aktorius, nebuvo vienintelis, kuris pradžioje man pasirodė esantis ne vietoje. Osamu Mukai vaidinantis George, man taip pat neatrodė visiškai tinkantis dizainerio vaidmeniui. Nesakau, jog jam vaidinant nėra kur paganyti akių, tačiau visgi jis tiesiog, mano manymu, neturi tos reikiamos dizainerio auros, nes jei jį paimtų, ištrauktų iš konteksto ir pastatytų man kas prieš akis, man nė į galvą neateitų pavadinti jį dizaineriu.
Na o jei kalbą dabar pasuksime labiau į siužetą tai... kaip filmui jis, žinoma, supaprastintas. Palikti tie patys rėmai, bet paveikslo vidus pakeistas (arba tik man taip atrodo, nes gan senokai jau prieš akis mačiau manga ar anime). Pavyzdžiui George filme... NOPE čia aš ir sustosiu geriau, kad nebūtų jokio „Spoiler alert!“ (aš visuomet kalbai pakrypus apie kokį nors siužetą ar įvykį, nesugebu jo papasakoti neatskleidus visų detalių -.- ). Tiesiog patariu pažiūrėti patiems IR būtų gerai, jog sugebėtumėte atsiplėšti nuo mangos ir anime, nes kitu atveju gali filmas susižiūrėti ne taip lengvai, kaip man ;}
Žiūrint filmą, nesistengiau jo lyginti nei su manga nei su anime, nes jame tikrai yra nuokrypių ir jei žiūrėdama vertinčiau tik tai, būčiau labai „neapsipatenkinus“. Žinoma, kai kas man nepraslydo pro akis pavyzdžiui kaip faktas, kad George savo žilai melsvus plaukus išsikeitė į juodus (ar ten tamsiai rudi? Huh). Miwako taip pat pasekusi George pavyzdžiu persidažė savo rausvus plaukus rudai. Arashi... Jis tai kardinaliai savo įvaizdį pakeitė, bet bent jau ne į blogą pusę (sun). Na o Isabella... Aš ją įsimylėjau, niekad ji nepatraukė dėmesio taip kaip šiame filme (inlove) tik ir laukiau, kada ji pasirodys kadre.
Kitas dalykas kas pradžioje man labai kliudęs žiūrėti filmą buvo tai, kad Hiroyuki Tokumori vaidino aktorius Yusuke Yamamoto ir man tai nežinia kodėl buvo nesuderinama ir net labai (gal todėl, kad aš vis dar neatskiriu jo nuo keistuolio Kayashima Taiki vaidmens seriale „Hana Kimi“? ). Na bet kad ir kaip būtų vėliau akys apsiprato ir buvo visai miela į jį žiūrėt. Tačiau Hiroyuki vaidmenį atliekantis aktorius, nebuvo vienintelis, kuris pradžioje man pasirodė esantis ne vietoje. Osamu Mukai vaidinantis George, man taip pat neatrodė visiškai tinkantis dizainerio vaidmeniui. Nesakau, jog jam vaidinant nėra kur paganyti akių, tačiau visgi jis tiesiog, mano manymu, neturi tos reikiamos dizainerio auros, nes jei jį paimtų, ištrauktų iš konteksto ir pastatytų man kas prieš akis, man nė į galvą neateitų pavadinti jį dizaineriu.
Na o jei kalbą dabar pasuksime labiau į siužetą tai... kaip filmui jis, žinoma, supaprastintas. Palikti tie patys rėmai, bet paveikslo vidus pakeistas (arba tik man taip atrodo, nes gan senokai jau prieš akis mačiau manga ar anime). Pavyzdžiui George filme... NOPE čia aš ir sustosiu geriau, kad nebūtų jokio „Spoiler alert!“ (aš visuomet kalbai pakrypus apie kokį nors siužetą ar įvykį, nesugebu jo papasakoti neatskleidus visų detalių -.- ). Tiesiog patariu pažiūrėti patiems IR būtų gerai, jog sugebėtumėte atsiplėšti nuo mangos ir anime, nes kitu atveju gali filmas susižiūrėti ne taip lengvai, kaip man ;}
Beje, tiems kam mano rašleva neturi jokios reikšmės, nes neturite jokio žalio supratimo, kas yra „Paradise Kiss“ trumpas (išverstas) filmo aprašymas:Yukari Hayasaka yra pavyzdinga vidurinės mokyklos mokinė, kuri besąlygiškai klauso savo tėvų ir nepraleidinėja pamokų. Tuo metu kai ji pradėjo dvejoti ar žino savo tolesnį gyvenimo kelią, į jos gyvenimą įsiveržė grupelė rūbų dizainą studijuojančių studentų, kuriems priklauso prekės ženklas žinomas, kaip „Paradise Kiss“ . Šiai grupelei reikėjo modelio ateinančiam madų šou ir jie nusprendė, jog Yukari yra tinkama juo būti. Iš pat pradžių Yukari nenorėjo turėti nieko bendro su šia ekscentriškai atrodančia grupe , bet galiausiai jų aistra ir entuziazmas siekiant savo svajonių priverčia Yukari suprasti, jog ji niekad nesidžiaugė savo gyvenimu ir tuo ką daro ir tai ją pastumi prisijungti prie šios grupės bei pradėti siekti savo svajonės.
2011 m. spalio 29 d., šeštadienis
Katytė Tama
Kishigawa traukinių linijoje esanti Kishi traukinių stotis (priklausanti geležinkelio kompanijai Wakayama Electric) būtų pati paprasčiausia eilinė traukinių stotis Japonijoje , jei ne vienas mažytis niuansas: iš traukinio išlipusius keleivius pasitinkanti stoties viršininkė yra geležinkelio kompanijos kepuraitę užsimaukšlinusi katė vardu Tama. Ši 10-11 metų katė gimė ir užaugo Kishi stotyje. Ji yra benamės katės, atneštos į stotį ir vėliau priglaustos vietinės daržovių parduotuvėlės savininkės Toshiko Kayama, atsivestas vaikas.
Tad kokiu būdu ši paprasta niekuo neišsiskirianti katė tapo Kishi stoties viršininke? Atsakymo japonų tradicijų gelmėse ieškoti tikrai nereikia, nes tai ,mano asmenine nuomone, tėra geras kompanijos marketinginis žingsnis:
2006 metais, Kishi traukinių stotis tapo nepilotuojama žmonių, kadangi jos išlaikymas pradėjo nešti vien nuostolius. Kitų metų sausį geležinkelio kompanijos sprendimu stoties viršininke paskelbus katę, ši akimirksniu tapo nacionaline įžymybe taip iš kart padidinant keleivių skaičių šioje sotyje daugiau nei 17% lyginant su praėjusių metų sausio mėnesiu. Na, o iki kovo mėnesio keleivių skaičius pakilo iki 2,1mln. Kas taip pat viršijo visus paskutiniųjų metų stoties rodiklius 10 %. To pasekoje 2008 metų sausį Tama buvo paaukštinta iki „Super“ stoties viršininkės, taip tapdama vienintele „moteriškos lyties“ atstove vadovaujančioje pozicijoje bendrovėje ( juokais vienas iš Wakayama Electric darbuotojų yra užsiminęs apie tai, jog tai 5 pagal svarbumą pozicija bendrovėje). Taip pat Tama už paaukštinimą gavo ir premiją (garantuojančią katei šiokį tokį privatumą) – „kabinetą“, įrengtą perdarius stotyje buvusią bilietų kasą. Tamos „kabineto“ atidaryme dalyvavo net pats Wakayama Electric prezidentas Mitsunobu Kojima. Be „kabineto“ Tama gavo ir du asistentus (kates).
Na o 2009 metais, vis augant šios katytės populiarumui Kishigawa traukinių stotis paleido Tama atvaizdu išdekoruotą traukinį „Tama Densha“ (kurio video galite išvysti straipsnio pabaigoje). Taip pat teko skaityti , jog Okayama miesto gatvėmis rieda panašiai išdekoruotas tramvajus.
Beje, pamiršau paminėti, jog bet kada atvykęs į stotį Tamos nepamatysi, ji kaip visi darbuotojai turi savo darbo valandas – nuo 17 valandos iki 21h , o sekmadieniais visai nedirba.
2011 m. spalio 24 d., pirmadienis
Telefoninės novelės
Už širdies griebiančioje novelėje „Deep Love“ pagrindinė heroja Ayu pasiryžta sumokėti už savo vaikino Yoshiyuki gyvybę padėsiančią išgelbėti širdies operaciją. Tam kad surinktų pinigus operacijai, mergina pardavinėja savo kūn
ą. Deja, kai ji perduoda pinigus vaikino tėvui, šis juos išleidžia ne sūnaus operacijai, o savom reikmėm. Pati Ayu galiausiai miršta nuo pasigautos AIDS.
Ši įsimitina drama su ašarą išspausti priverčiančia pabaigą yra viena populiariausių Japonijoje. Pagal ją yra pastatytas kino filmas ir TV serialas. Išleista knyga, kuri parduota daugiau nei 2,6mln. kopijų ir manga, kurią tikriausiai yra skaitę ir ne vienas mūsų tautiečių, kurie yra bent kiek prijaučiantys šiems japoniškiems „komiksams“.
Tačiau ar daugelis žino, jog originalus(pirminis) šios istorijos pateikimo būdas tuo metu buvo labai netradicinis? 2003 metais ją parašė ir mobiliojo telefono pagalbą paskleidė į trečiojo dešimtmečio vidurį įkopęs vyriškis save pasivadinęs Yoshi ir dabar būtent šis autorius laikomas telefoninių novelių pradininku.
Žinoma, niekas iškart nepuolė rašyti telefoninių novelių taip masiškai, kaip daroma dabar. Jų mada išaugo tik po kelerių metų, kai vidurinių mokyklų mokinės savo asmeniniuose tinklalapiuose pradėjo rašyti istorijas kartu pridėdamos galimybę jas atsisiųsti į mobiliuosius telefonus, kurie palaipsniui tapo pagrindinių įrenginiu, kuriam buvo skirti šie kūriniai. Tokiu būdu ši nauja literatūros rūšis (kaikurie japonai nesutiktų su tokiu mano apibūdinimu), kažkada atrodžiusi kaip paprasčiausias autoriaus kaprizas ar noras išsiskirti, tapo Japonijos kultūros dalimi ir 2007 metais puse iš geriausiai Japonijoje parduodamų knygų TOP10 buvo telefoninės novelės atspausdintos knygų formatu.
Taigi, kas iš tiesų yra tos taip Japonijoje paplitusios telefoninės novelės?
Atsakymas labai paprastas ir visiems suprantamas. Tai telefonu parašytas literatūrinis kūrinys, kurio kiekvienas skyrius turi 1000 ženklų limitą – sms žinutės limitas ( jei skaičiuosime lietuviškais žodžiais tai yra apie 70-100 žodžių). Dažniausiai dėl į kūrinius įdedamų asmeniškumų, autoriai neatskleidžia tikrosios savo tapatybės.
Šie kūriniai paprastai publikuojamas mažu JAVA failiuku, kurį galima išskleisti telefono pagalba. Na o šie failai talpinami į specialiai telefoninėms novelėms skirtus tinklalapius. Vienas iš jų yra Magic iLand.
Magic iLand yra pagrindinis ir pats populiariausias telefoninių novelių šaltinis. Šis puslapis savo duomenų bazėje turi daugiau nei 1mln. Tokio tipo novelių. Kiekvienas autorius patalpinęs savo kūrinį šioje svetainėje iškart turi garantiją, jog jo kūrinys bus pasiekiamas ne vienam ir ne dviem tūkstančiams telefoninių novelių gerbėjų. Žinoma, rašytojai negauna pinigų už paviešintus savo kūrinius, nepaisant , kad ir kokia būtu didelė jo auditorija ir pripažinimas. Užmokestis į rašytojų kišenes atplaukia tik tuomet, kai novelės yra atspausdinamos tradicinės knygos formatu. O tai nutinka tuomet, kai tinklalapio lankytojai išrenka novelę NR.1 vienoje ar kitoje kategorijoje.
Magic iLand tinklalapis taip pat rengia novelistų apdovanojimus, bendradarbiaudamas su tokiomis gigantėmis kaip NTT DoCoMo, D2 Communication ir video nuomos Japonijoje gigantu Tsutaya.
Ankščiau beveik visos novelės buvo rašomos vidurinių mokyklų moksleivių tokiomis temomis kaip: santykiai tarp įsimylėjėlių, meilės trikampiai, išžaginimas, neštumas ir mokyklinės meilės istorijos. Tačiau dabar įsigalėjo ir tokie žanrai kaip siaubo, fantastika ir mokslinė fantastika. Pavyzdžiui apdovanojimas kategorijoje „Outstanding Achievement“ atiteko beveik keturiasdešimties metų vyriškiui už apokaliptinę istoriją, kurioje aprašomos paskutinės 24 valandos Žemėje.
Kas skatino telefoninių novelių bumą?
Tikriausiai daugeliui iš mūsų gali pasirodyti keistas toks telefoninių novelių išaukštinimas, nes juk mūsų galva, kompiuteris yra žymiai patogesnis įrankis rašant tokius kūrinius. Tačiau čia iškart reikia nustoti žvelgti į save ir prisiminti paprastą faktą – japonams mobilusis telefonas yra svarbesnis įrenginys už kompiuterį (dauguma noveles skaito telefono pagalba, nors tie patys tinklalapiai teikia galimybes jas parsisiųsti ir į kompiuterį), todėl dabartiniai Japonijos paaugliai telefonu gali rašyti žymiai greičiau nei kompiuteriu.
Taip pat mobiliųjų telefonų svarbą Japonijoe rodo ir toks įdomus faktas , jog novelių plėtrą skatino ne Japonų kultūra ar tradicijos, bet telefonų kompanijų sprendimas vartotojams pasiūlyti nelimituotą paketinių duomenų (tokių kaips sms žinutės) perdavimą. Žinoma, su tam tikru fiksuotu mokesčiu.
„Iki tol, daugelio novelistų telefonų sąskaitos pasiekdavo beveik 1000$ ir jie patirdavo taip vadinamą „packet death“ dėl ko ilgai negalėdavo atnaujinti savo kūrinių“ teigė Shigeru Matsushima, telefoninių novelių tinklalapio redaktorius.
„Nėra taip, jog šie novelistai trokšta rašyti, o telefonas tuo metu jiems tik pasitaiko po ranką“ teigė Chiaki Ishihara japonų literatūros ekspertas Waseda universitete, tyrinėjantis telefonines noveles. „ Priešingai. Šis įrenginys vadinamas telefonu, pagimdo troškimą rašyti“
Ir iš ties, dauguma telefoninių novelistų nėra niekada ankščiau bandę rašyti, o dauguma šių novelių skaitytojų, ankščiau niekada neskaitė tradicinės japonų literatūros novelių. Kas, mano nuomone, tik patvirtina šį faktą.
Telefoninių novelių žvaigždės.
Ši literatūros rūšis taip plačiai paplitusi, jog turi net savo žvaigždes. Viena jų yra Mika Naito. Ji yra vadinama telefoninių novelių karaliene. Jos romantiška istorija „Love Link“ buvo perskaityta 1.5mln kartų vos per 5mėn. ir iškarto tapo leidybine sensacija.
Kita populiari novelistė yra 21 metų Rin, novelės „Moshimo Kimigi“ (If You) ( dviejų vaikystės draugų nelaimingą meilės istorija) autorė. Rin novelė buvo paversta į 142 psl. knyga, kurios parduota daugiau nei 400,000 kopijų ir kuri 2007metais populiariausių novelių tope užėmė 5tają vietą.
Telefoninės novelės parašytos... kompiuteriu?
Ar kompiuterio pagalba parašytos novelės gali būti vadinamos telefoninėmis novelėmis?
„Kai rašoma kompiuteriu eilučių skaičius ir ritmas yra kitoks, nei rašant telefonu“ sako Keiko Kanematsu, Goma Book ( telefoninių novelių leidykla) redaktorė.“ Dėl to kaikurie užkietėję telefoninių novelių fanai to nepripažįsta kaip mobiliosios novelės“
Bet vis dėlto, daugumai nėra svarbu kompiuteriu ar telefonu novelė yra parašyta.
Ponia Naito ( tradicinių novelių rašytoja, vėliau perėjusi prie telefoninių) teigia, jog jai kompiuteriu rašyti yra žymiai patogiau. Parašyta tekstą ji siunčia į savo telefoną, o tuomet iš jo nusiunčia į tinklalapį.
Taip pat yra ir užkietėjusių telefoninių novelių autorių, kurie savo noru ar priversti aplinkybių turėjo telefoną iškeisti į kompiuterį. Pavyzdžiui viena jauna Star Publishing autorė atsisakė telefono nepaisant to, jog su juo gali rašyti žymiai greičiau ir patogiau. Tai ji padarė dėl to, jog nuo intensyvaus rašymo telefonu, jos nagas įaugo į odą ir pradėjo kraujuoti. Bet žmonės supantys ją teigia, jog nuo to laiko kai ji persėdo prie kompiuterio, jos novelių kokybė tik išaugo. Jos žodynas tapo platesnis, sakiniai ilgesni.
Kas populiaru – tas neapsieina be kritikos.
Toks didelis telefoninių novelių populiarumas, kartu su savimi atsinešė ir didelę nepasitenkinimo bangą iš vyresniųjų japonų pusės.
Kritikų teigimu sutrumpintas, žargonais „praturtintas“ noveles, kurios atmeta visas veikėjo ir veiksmo vystymo tradicijas, sunkiai galima būtų pavadinti rašymu, o tuo labiau literatūra. Taip pat jie skuba išreikšti susirūpinimą, jog šių varganos kokybės kūrinių dominavimas gali pagreitinti tradicinės japonų literatūros nuosmukį, kadangi net dabar, nepaisant telefoninių novelistų paviršutinio „talento“ jie sugeba parduoti daug daugiau savo kūrinio kopijų nei bet kuris tradicinis novelistas galėtų pasvajoti.
Japonijoje populiaru, o kitur ne. Kodėl?
Nėra taip, jog telefoninės novelės nesusilaukė jokio atsako už Japonijos ribų. Jos liko pastebėtos tiek Amerikoje, Europoje ir net P.Afrikoje. Tačiau visgi, jos nesusilaukė tokio populiarumo kaip Japonijoje. Kodėl?
Japonų kalboje yra daugybę savybių, kurios telefoninėm novelėm leidžia būti labiau traukiančiom akį, nei jei jos būtų parašyta anglų kalba (tas pats galioja ir su kitom daugiau mažiau lotyniškas raides naudojančiom kalbom).
Visu pirma, japonų gramatika yra labiau tinkama trumpų sakinių rašymui. Dėl japonų kalbos „tamprumo“ kartais sakinį gali sudaryti tik vienas žodis, bet savyje turintis tiek minties, kiek ir ilgas sakinys. Japonų oratoriai ir rašytojai dažnai iš sakinių išmeta objektus ir subjektus, tikėdamiesi, kad skaitytojai/klausytojai patys susigaudys kas vyksta.
Kinų hieroglifų naudojimas kalboje taip pat pasitarnauja sakinių kompaktiškumui. Japonams nereikia rašyti pilno žodžio (kaip anglų kalboje), jie gali juos perteikti hieroglifais tokiu būdu parašant daugiau, nors ir ženklų skaičius yra nustatytas labai mažas.
Kita priežastis yra gilios japonų poezijos tradicijos, kurios yra pritaikomos tokių novelių rašymui. Jau vien iš išvaizdos jos yra panašios į japonų haiku, tačiau čia panašumai nesibaigia. telefoninėse novelėse tu esi apribotas tam tikru ženklu skaičiumi, panašiai kaip haiku syra įspraustas į skiemenų taisyklę.
Tačiau ar daugelis žino, jog originalus(pirminis) šios istorijos pateikimo būdas tuo metu buvo labai netradicinis? 2003 metais ją parašė ir mobiliojo telefono pagalbą paskleidė į trečiojo dešimtmečio vidurį įkopęs vyriškis save pasivadinęs Yoshi ir dabar būtent šis autorius laikomas telefoninių novelių pradininku.
Žinoma, niekas iškart nepuolė rašyti telefoninių novelių taip masiškai, kaip daroma dabar. Jų mada išaugo tik po kelerių metų, kai vidurinių mokyklų mokinės savo asmeniniuose tinklalapiuose pradėjo rašyti istorijas kartu pridėdamos galimybę jas atsisiųsti į mobiliuosius telefonus, kurie palaipsniui tapo pagrindinių įrenginiu, kuriam buvo skirti šie kūriniai. Tokiu būdu ši nauja literatūros rūšis (kaikurie japonai nesutiktų su tokiu mano apibūdinimu), kažkada atrodžiusi kaip paprasčiausias autoriaus kaprizas ar noras išsiskirti, tapo Japonijos kultūros dalimi ir 2007 metais puse iš geriausiai Japonijoje parduodamų knygų TOP10 buvo telefoninės novelės atspausdintos knygų formatu.
Taigi, kas iš tiesų yra tos taip Japonijoje paplitusios telefoninės novelės?
Atsakymas labai paprastas ir visiems suprantamas. Tai telefonu parašytas literatūrinis kūrinys, kurio kiekvienas skyrius turi 1000 ženklų limitą – sms žinutės limitas ( jei skaičiuosime lietuviškais žodžiais tai yra apie 70-100 žodžių). Dažniausiai dėl į kūrinius įdedamų asmeniškumų, autoriai neatskleidžia tikrosios savo tapatybės.
Šie kūriniai paprastai publikuojamas mažu JAVA failiuku, kurį galima išskleisti telefono pagalba. Na o šie failai talpinami į specialiai telefoninėms novelėms skirtus tinklalapius. Vienas iš jų yra Magic iLand.
Magic iLand yra pagrindinis ir pats populiariausias telefoninių novelių šaltinis. Šis puslapis savo duomenų bazėje turi daugiau nei 1mln. Tokio tipo novelių. Kiekvienas autorius patalpinęs savo kūrinį šioje svetainėje iškart turi garantiją, jog jo kūrinys bus pasiekiamas ne vienam ir ne dviem tūkstančiams telefoninių novelių gerbėjų. Žinoma, rašytojai negauna pinigų už paviešintus savo kūrinius, nepaisant , kad ir kokia būtu didelė jo auditorija ir pripažinimas. Užmokestis į rašytojų kišenes atplaukia tik tuomet, kai novelės yra atspausdinamos tradicinės knygos formatu. O tai nutinka tuomet, kai tinklalapio lankytojai išrenka novelę NR.1 vienoje ar kitoje kategorijoje.
Magic iLand tinklalapis taip pat rengia novelistų apdovanojimus, bendradarbiaudamas su tokiomis gigantėmis kaip NTT DoCoMo, D2 Communication ir video nuomos Japonijoje gigantu Tsutaya.
Ankščiau beveik visos novelės buvo rašomos vidurinių mokyklų moksleivių tokiomis temomis kaip: santykiai tarp įsimylėjėlių, meilės trikampiai, išžaginimas, neštumas ir mokyklinės meilės istorijos. Tačiau dabar įsigalėjo ir tokie žanrai kaip siaubo, fantastika ir mokslinė fantastika. Pavyzdžiui apdovanojimas kategorijoje „Outstanding Achievement“ atiteko beveik keturiasdešimties metų vyriškiui už apokaliptinę istoriją, kurioje aprašomos paskutinės 24 valandos Žemėje.
Kas skatino telefoninių novelių bumą?
Tikriausiai daugeliui iš mūsų gali pasirodyti keistas toks telefoninių novelių išaukštinimas, nes juk mūsų galva, kompiuteris yra žymiai patogesnis įrankis rašant tokius kūrinius. Tačiau čia iškart reikia nustoti žvelgti į save ir prisiminti paprastą faktą – japonams mobilusis telefonas yra svarbesnis įrenginys už kompiuterį (dauguma noveles skaito telefono pagalba, nors tie patys tinklalapiai teikia galimybes jas parsisiųsti ir į kompiuterį), todėl dabartiniai Japonijos paaugliai telefonu gali rašyti žymiai greičiau nei kompiuteriu.
Taip pat mobiliųjų telefonų svarbą Japonijoe rodo ir toks įdomus faktas , jog novelių plėtrą skatino ne Japonų kultūra ar tradicijos, bet telefonų kompanijų sprendimas vartotojams pasiūlyti nelimituotą paketinių duomenų (tokių kaips sms žinutės) perdavimą. Žinoma, su tam tikru fiksuotu mokesčiu.
„Iki tol, daugelio novelistų telefonų sąskaitos pasiekdavo beveik 1000$ ir jie patirdavo taip vadinamą „packet death“ dėl ko ilgai negalėdavo atnaujinti savo kūrinių“ teigė Shigeru Matsushima, telefoninių novelių tinklalapio redaktorius.
„Nėra taip, jog šie novelistai trokšta rašyti, o telefonas tuo metu jiems tik pasitaiko po ranką“ teigė Chiaki Ishihara japonų literatūros ekspertas Waseda universitete, tyrinėjantis telefonines noveles. „ Priešingai. Šis įrenginys vadinamas telefonu, pagimdo troškimą rašyti“
Ir iš ties, dauguma telefoninių novelistų nėra niekada ankščiau bandę rašyti, o dauguma šių novelių skaitytojų, ankščiau niekada neskaitė tradicinės japonų literatūros novelių. Kas, mano nuomone, tik patvirtina šį faktą.
Telefoninių novelių žvaigždės.
Ši literatūros rūšis taip plačiai paplitusi, jog turi net savo žvaigždes. Viena jų yra Mika Naito. Ji yra vadinama telefoninių novelių karaliene. Jos romantiška istorija „Love Link“ buvo perskaityta 1.5mln kartų vos per 5mėn. ir iškarto tapo leidybine sensacija.
Kita populiari novelistė yra 21 metų Rin, novelės „Moshimo Kimigi“ (If You) ( dviejų vaikystės draugų nelaimingą meilės istorija) autorė. Rin novelė buvo paversta į 142 psl. knyga, kurios parduota daugiau nei 400,000 kopijų ir kuri 2007metais populiariausių novelių tope užėmė 5tają vietą.
Telefoninės novelės parašytos... kompiuteriu?
Ar kompiuterio pagalba parašytos novelės gali būti vadinamos telefoninėmis novelėmis?
„Kai rašoma kompiuteriu eilučių skaičius ir ritmas yra kitoks, nei rašant telefonu“ sako Keiko Kanematsu, Goma Book ( telefoninių novelių leidykla) redaktorė.“ Dėl to kaikurie užkietėję telefoninių novelių fanai to nepripažįsta kaip mobiliosios novelės“
Bet vis dėlto, daugumai nėra svarbu kompiuteriu ar telefonu novelė yra parašyta.
Ponia Naito ( tradicinių novelių rašytoja, vėliau perėjusi prie telefoninių) teigia, jog jai kompiuteriu rašyti yra žymiai patogiau. Parašyta tekstą ji siunčia į savo telefoną, o tuomet iš jo nusiunčia į tinklalapį.
Taip pat yra ir užkietėjusių telefoninių novelių autorių, kurie savo noru ar priversti aplinkybių turėjo telefoną iškeisti į kompiuterį. Pavyzdžiui viena jauna Star Publishing autorė atsisakė telefono nepaisant to, jog su juo gali rašyti žymiai greičiau ir patogiau. Tai ji padarė dėl to, jog nuo intensyvaus rašymo telefonu, jos nagas įaugo į odą ir pradėjo kraujuoti. Bet žmonės supantys ją teigia, jog nuo to laiko kai ji persėdo prie kompiuterio, jos novelių kokybė tik išaugo. Jos žodynas tapo platesnis, sakiniai ilgesni.
Kas populiaru – tas neapsieina be kritikos.
Toks didelis telefoninių novelių populiarumas, kartu su savimi atsinešė ir didelę nepasitenkinimo bangą iš vyresniųjų japonų pusės.
Kritikų teigimu sutrumpintas, žargonais „praturtintas“ noveles, kurios atmeta visas veikėjo ir veiksmo vystymo tradicijas, sunkiai galima būtų pavadinti rašymu, o tuo labiau literatūra. Taip pat jie skuba išreikšti susirūpinimą, jog šių varganos kokybės kūrinių dominavimas gali pagreitinti tradicinės japonų literatūros nuosmukį, kadangi net dabar, nepaisant telefoninių novelistų paviršutinio „talento“ jie sugeba parduoti daug daugiau savo kūrinio kopijų nei bet kuris tradicinis novelistas galėtų pasvajoti.
Japonijoje populiaru, o kitur ne. Kodėl?
Nėra taip, jog telefoninės novelės nesusilaukė jokio atsako už Japonijos ribų. Jos liko pastebėtos tiek Amerikoje, Europoje ir net P.Afrikoje. Tačiau visgi, jos nesusilaukė tokio populiarumo kaip Japonijoje. Kodėl?
Japonų kalboje yra daugybę savybių, kurios telefoninėm novelėm leidžia būti labiau traukiančiom akį, nei jei jos būtų parašyta anglų kalba (tas pats galioja ir su kitom daugiau mažiau lotyniškas raides naudojančiom kalbom).
Visu pirma, japonų gramatika yra labiau tinkama trumpų sakinių rašymui. Dėl japonų kalbos „tamprumo“ kartais sakinį gali sudaryti tik vienas žodis, bet savyje turintis tiek minties, kiek ir ilgas sakinys. Japonų oratoriai ir rašytojai dažnai iš sakinių išmeta objektus ir subjektus, tikėdamiesi, kad skaitytojai/klausytojai patys susigaudys kas vyksta.
Kinų hieroglifų naudojimas kalboje taip pat pasitarnauja sakinių kompaktiškumui. Japonams nereikia rašyti pilno žodžio (kaip anglų kalboje), jie gali juos perteikti hieroglifais tokiu būdu parašant daugiau, nors ir ženklų skaičius yra nustatytas labai mažas.
Kita priežastis yra gilios japonų poezijos tradicijos, kurios yra pritaikomos tokių novelių rašymui. Jau vien iš išvaizdos jos yra panašios į japonų haiku, tačiau čia panašumai nesibaigia. telefoninėse novelėse tu esi apribotas tam tikru ženklu skaičiumi, panašiai kaip haiku syra įspraustas į skiemenų taisyklę.
2011 m. spalio 22 d., šeštadienis
Japonijos miesto legenda: Kleenex reklama
1980s viduryje visiems žinomų „Kleenex“ servetėlių gamintojas Japonijoje išleido 3 savo reklamas. Visose reklamose vaidino moteris apsirengusi baltu į togą panašiu apdaru ir vaikas aprengtas kaip mažas raudonas demonas/žmogėdra (skirtinguose šaltiniuose radau vaiko vaidmenį skirtingai pavadintą). Taip pat visų reklamų fone skambėjo ta pati daina „It‘s A Fine Day“ atlikta Jane & Barton.
Vos tik šioms reklamoms pasirodžius Japonijos televizijos eteryje, kilo sąmyšis. Visiems žiūrovams ši reklama pasirodė bauginanti savo atmosfera. Matyt, dėl to pradėjo sklisti gandai apie visų žmonių susijusių su šios reklamos filmavimu tragiškus likimus. Sklido gandai, kad beveik visi kūrybinės komandos nariai staiga susirgo arba žuvo nelaiminguose atsitikimuose. Taip pat buvo sakoma, jog vaikas vaidinęs demoną/žmogėdrą mirė mistiškomis aplinkybėmis.
Apie pagrindinės aktorės Keiko Matsuzuka likimą pasklido net trys versijos: viena, jog ji po filmavimosi turėjo gydytis nuo psichikos sutrikimų. Kita, kad ji taip pat nelaimingo atsitikimo metu mirė ir trečia( pagrindinė,) jog ji pastojo nuo demono.
Tačiau ne vien tik reklamos vaizdas ir gandai apie jo kūrybinės grupės narių likimus šiurpino žiūrovus. Prie to labai prisidėjo ir muzika. Vieni iš žiūrovų teigė, jog fone grojanti muzika skamba kaip Vokiečių prakeiksmas išverstas į anglų kalbą. Dar kiti teigė, jog dainos melodija kinta priklausomai nuo paros meto ir reklamą žiūrint vėlai naktį angelišką dainininkės balsą pakeičia gergždžiantis senutės balsas, kuris atneša nelaimes kiekvienam jį išgirdusiam.
Tačiau visgi, tikriausiai nė nereikia sakyti, jog tokiems gandams nėra pagrindo. Pavyzdžiui, aktorė Keiko Matsuzuka iki šiol gyva ir dirba Japonijos televizijoje. Žinoma, jokio vaiko nuo demono ji taip pat nepagimdė.
Vertinant viską blaiviai, ši reklama buvo tik nesėkmingas kūrėjų darbas.
Reklamos kūrėjų tikslas buvo paprasta svajingai atrodanti reklama, dėl ko jie ir pasirinko dainą „It‘s A Fine Day“ kuria norėjo perteikti šviesią reklamos žinutę ir sukurti jaukią atmosferą. Dėja, reklama susilaukė visiškai priešingo atsako ir turiu pabrėžti nuo savęs, jog visai ne be reikalo. Reklamoje iš ties nepajutau nieko jaukaus ir svajingo nors kartu to ką pajutau negaliu pavadinti ir baime. Gal užtektų ją pavadinti tiesiog ... „keista“?
Reklamą galite pamatyti čia.
2011 m. spalio 21 d., penktadienis
Karayuki-san
Aš norėčiau šį blog‘ą pradėti be jokių ilgų įžangų apie ką jis bus ir tuo labaiu be atskiro įrašo apie tai. Todėl parašysiu trumpai drūtai –šis blogas apie šalį, kuriai visuomet jaučiau neapsakoma trauką – Japoniją. Žinoma, karts nuo karto neišvengiamai užkliudysiu ir kitas Azijos šalis, bet pagrinde dėsiu informaciją susijusią su būtent šia šalimi.
O dabar pirmasis įrašas apie Karayuki-san:
Taigi kas gi iš tiesų yra Karayuki-san?
Apie 1870s ir 1930s tokiose vietose kaip Singapūras, Penangas, Sandakanas, Kucingas ir pan. buvo paplitusi Japonijos moterų prostitucija. Dažniausiai tai būdavo jaunos merginos iš neturtingų žemės ūkiu ar žvejybą užsiimančių šeimų, kurias dėl pinigų parduodavo prostitucijai į Rytų ir Pietų Aziją. Būtent šios merginos ir buvo žinomos kaip Karayuki-san.
Merginom buvo dažnai „plaunamos“ smegenys, jog jos taip tarnauja tautai ir yra Japonijos moterų armijos dalis.. Gal būtent todėl, nepaisydamos to, jog jos buvo parduotos , merginos nuolat siųsdavo savo uždirbtus pinigus tėvams, taip į šalį įnešdamos užsienio valiutos, kurios stygių tuo metu jautė Japonija ir taip prisidėdamos prie šalies ekonomikos.
Daugybe Karayuki-san dirbdamos šį darbą žuvo nuo klientų rankos.
Singapūro raudonųjų žibintų kvartalas.
Didžioji dalis Karayuki-san dirbo Singapūre, bet šiuo metu šiame mieste nuorodų apie jų egzistavimą beveik nebeliko.
Kodėl Singapūre? Tikriausiai viena iš didžiausių priežasčių buvo tai, jog 1870 metais Singapūrui pradėjus vystytis, imigrantais (dažniausiai vyrai) pradėjo plūsti iš Kinijos ir Indijos darbui alavo kasyklose ar kaučiuko plantacijose. Ir todėl , vardan viešosios tvarkos palaikymo, tuometinių Britų kolonijų vadai toleravo prostituciją ir net pastatė viešnamius bei atvežė moterų iš Kinijos ir Japonijos.
Pagal oficialius Japonijos duomenis Karayuki-san buvimas Singapūre siekia 1877 metus. Tuo metu šiame mieste Malay gatvėje buvo 2 Japonijai priklausantys viešnamiai su 14 tautiečių prostitučių. Vėliau Būtent Malay gatvė ir šalimais esančios Malabra, Hylam ir Bugis gatvės tapo vienu dideliu raudonųjų žibintų kvartalu ir tuo metu būtent šio kvartalo dėka Singapūras buvo žinomas kaip seksualinių paslaugų teikimo industrijos centras Azijoje.
Pagal oficialius Singapūro teikiamus duomenis šiame raudonųjų žibintų kvartale 109 viešnamiuose dirbo 633 Japonijos tautiečių, tačiau manoma, jog šis skaičius gali viršyti 1000, kadangi į jį neįtrauktos moterys dirbusios nelicencijuotai.
Apie 1920metus pergaliu pagalba ( laimėtas Kinijos-Japonijos karas (1894-1895) ir Rusijos-Japonijos karas (1905-1905) bei buvimas nugalėtojų pusėje I pasaulinio karo pabaigoje) išaugus Japonijos tarptautiniam statusui, šalies vadovai į Karayuki-san pradėjo žiūrėti kaip į nacionalinę gėdą. Be to ir sėkmingi Japonijos verslo ryšiai su Britų valdomu Malaya (dabartinė Malaizija) regionu, sumažino užsienietiškos valiutos poreikį, kurį iki tol daugiau ar mažiau tenkindavo Karayuki-san. Dėl to apie 1920 Generalinis Japonijos konsulatas Singapūre uždraudė japoniškus viešnamius. Daugelis Karayuki-san buvo pargabentos į tėvynę jėga, kitos sugebėjo likti Singapūre ar persikėlė į kitas vietas ir ten nelegaliai parsidavinėjo.
Merginos, kurios grįžo atgal į Japoniją čia dėl savo buvusio darbo patyrė labai didelę diskriminaciją. Net jų pačių šeima, kuri ir pardavė merginas, gėdijosi jų.
Na o pačiame Singapūre kartu su Karayuki-san išnyko ir raudonų žibintų kvartalas. Ironiškas bet šiom dienom visas kvartalas yra didelis komercinis kompleksas, kurio namai ir universalinės parduotuvės yra valdomos Seiyu Ltd, o parduotuvių centras – Parco Co (Japonijos kompanijų).
Apie šią Japonijos istorijos dalį, nėra įprasta kalbėti šalyje. Ji tiesiog buvo greitai pamiršta. Tik 1972 metais autorė Yamazaki Tomoko išleido knygą „Sandakan Brothel. No. 8: An Episode in The History of Lower Class“. Knygos autorei pavyko apklausti viena paskutiniųjų Karayuki-san ir taip jos tikrieji išgyvenimai ir kančios tapo prieinamos publikai. Po kelių metų režisierius Kei Kumai pastatė filmą pagal šią knygą ir buvo nominuotas „Best Foreign Language Film“ kategorijoje.
Taip pat dar vienas to paties režisieriaus filmas buvo „The Sea Ii Watching” (Akira Kurosawa sukurto scenarijaus pagrindu)
