Kas bendro tarp S.Jobs ir žurnalo paauglėm "Kiss"?

"KISS" - tai Japonijoje leidžiamas manga žurnalas pauglėm. Steve Jobs - visiem žinomas chrazimatiškas verslininkas, "Apple" įmonės įkūrėjas, palikęs didelį indelį verslo sektoriuje. Kas čia gali būti bendra?

Filmas: "Helter Skelter (2012m.)"

Filmas apie Lilico, merginą, kuri nagais ir dantimis stengėsi išsilaikyti negailestingoje grožio industrijoje. Industrijoje, kur žmogus reikalingas tik tol, kol yra gražus.

Keitai Shosetsu

Tai telefonu parašytas literatūrinis kūrinys, kurio kiekvienas skyrius turi 1000 ženklų limitą – sms žinutės limitas ( jei skaičiuosime lietuviškais žodžiais tai yra apie 70-100 žodžių).

2013 m. liepos 28 d., sekmadienis

MOVIE: Helter Skelter (2012)


      Pavadiniams: Helter Skelter
      Šalis: Japonija
      Metai: 2012m.
      Režisierius: Mika Ninagawa
      Vaidina (pgr. vaidmenys): Erika Sawajiri, Kaori Momoi, Shinobu Terajima, Kiko Mizuhara ir kt.
      Kalba: japonų k.
      Trukmė: 2h 06min

TRUMPAS SIUŽETO APRAŠYMAS: 
(FILMAS PASTATYTAS PAGAL TOKIO PAT PAVADINIMO MANGĄ)
Pagrindinė filmo herojė Lilico/Ririko (Erika Sawajiri) - garsus Japonijos modelis, kuria žavisi ir kuriai pavydi daugelis šalies merginų. Ji joms - tarsi tobulo grožio etalonas. Tačiau vis dėlto, jos gerbėjos nežino, to, jog Lilico savo „tobulumą“ pasiekė plastinių operacijų pagalba. Jog beveik visas jos kūnas yra plastikos chirurgų kūrinys. Jog jai teko iškentėti daugybę sudėtingų ir skausmingų operacijų, tam, kad pasiektų tokią išvaizdą, kurios visi jai dabar pavydi.  Tačiau vis dėlto gamtai pasipriešinti ne taip jau paprasta. Po kurio laiko nuo per didelio kiekio operacijų Lilico tobulas kūnas ima „irti“. Negana to, dar nespėjus jai susitaikyti su tuo, jog  praranda savo išvaizdą, į pramogų industriją įžengia ir ją ima užgožti jauna konkurentė -  Kozue Yoshikawa (Kiko Mizuhara). 
 Nestabilios psichikos Lilico apimta nevilties ir nežmoniško pavydo ima žlugdyti ne tik save, bet ir visus esančius aplinkui taip kartu su savimi traukdama juos į nebūtį.

MANO SKIRIAMAS ĮVERTINIMAS: 9
(Muzikinis takelis, kinematografija (ypatingai spalvos), vaidyba, mintis ir siužetas nuostabūs. Bet baudžiu už nepilną veikėjų išpildymą, dėl kurio kai kurie personažai atrodo į filme atsiradę tik atsitiktinumo dėka.)


[Toliau esantis pastebėjimai gali atskleisti smulkesnius siužeto vingius, todėl nenorintys skaityti „spoiler‘ių“ turėtų sustoti čia.]

ASMENINĖ NUOMONĖ IR PASTEBĖJIMAI:
MUZIKINIS TAKELIS. 
Nuo pirmų filmo akimirkų mane patraukė muzika. Nežinau kodėl, bet išgirdus jau pirmuosius akordus kūnu nubėgo šiurpuliukai. Iš tiesų prieš filmo peržiūrą tikėjausi visiškai kitokio muzikinio takelio (kažko panašaus į naudotą Trailer‘yje), bet likau tikrai maloniai nustebinta išgirdusi orkestrą! Filmo kontekste jis skambėjo gražiai ir didingai, bei kartu  grėsmingai.

LILICO/RIRIKO PERSONAŽAS.Nedrįsčiau teigti, jog Lilico personažas yra visiškai „subrandintas“. Mano nuomone, visiems filme esantiems personažams trūksta išvystymo. Tačiau kita vertus, jei čia būtų sutelktas dėmesys, filmas taptų žymiai „sunkesnis“ ir atmestų nemažą dalį auditorijos, taip pat kiltų grėsmė panaikinti ribas tarp tikrosios siužeto linijos ir pagalbinių. O galiausiai net ir laiko atžvilgiu išsitemptų gal net dvigubai. Na bet dabar ne apie tai.
Net jei, kaip jau rašiau pradžioje, Lilico personažas atsiskleidė ne tiek kiek norėtųsi, filmo norima perduoti žinutė nuo to tikrai nenukenčia. Vis dėlto pagrindinės protagonisto charakterio savybės ir įsitikinimai atskleidžiami ir filmo eigoje tik dar labiau „užtvirtinami“. Pačiai Lilico, kaip filmo herojei, jaučiau simpatiją (nors ji ir buvo pateikiama labiau kaip antagonistinis herojus) ir gailestį, nors jei ji būtų realus mano sutiktas žmogus, tikriausiai stengčiausi atsidurti kuo toliau nuo jos pačios ir jos aplinkos. 
Lilico ne tik yra dievinama savo gerbėjų bei personalo, su kuriuo, beje, ji tikrai ne per geriausiai elgiasi, bet ,kuris nepaisant to išlieka su ja iki jos „paskutiniosios“. Kartu ji dievina pati save. Grožį ji iškelia kaip vieną galingiausių jėgų pasaulyje ir ,žinoma, kaip galingiausią savo ginklą. Todėl nenuostabu, jog  iškilus grėsmei, jos išvaizdai ji „išsibalansuoja“ ir vėliau visais įmanomais būdais stengiasi sau ir aplinkiniams įrodyti, jog ji vis dar yra graži ir geidžiama ir, jog savo išvaizdos pagalba vis dar gali kontroliuoti aplinkinius, kas ,beje, jai puikiai sekėsi didžiąją filmo dalį.
Ji suvilioja savo asistentę Hada (Shinobu Terajima), o vėliau prie jos akių ir jos vaikiną, taip tarsi rodydama žiūrovui, jog ji savo išvaizdos pagalba sugeba po kojom paklupdyti ne tik vyrą, bet ir moterį. Negana to geba puikiai jais manipuliuoti. Tačiau laikui bėgant tai nebe padeda. Kaskart žvelgdama į veidrodį ji pastebi vis naujas dėmes ant savo kūno, o televizijos reklamose ir žurnalų viršeliuose jos vietą pakeičia jauna konkurentė. Negana to, jos partneris/mylimasis ruošiasi susituokti su kita.
Lilico jaučia ateinantį savo šlovės galą. Ji suvokia, jog jos „galia“ silpsta. Jog ji krenta žemyn. Tačiau kristi vienai – ne jos charakteriui. Į tą verpetą ji turi įtraukti kuo daugiau žmonių.

Bet vis dėlto, kad ir kaip apsėsta grožio galios ji būtų ir ant kiek antžmogiškai ji pateikiama, scena su seserimi privertė pamatyti ir švelnesnę jos asmenybės pusę. Jai meilė šeimai tikrai pažįstamas jausmas. Žiūrovas tikrai pajaučia, jog Lilico myli savo seserį, nepaisant to, kaip ji atrodo. Ji nesigėdija susitikti su neidealios išvaizdas seserimi po atviru dangumi ir ji jos „nesibaido“. Lilico artimas ir rūpestis savo šeima. Taip tas rūpestis pasireiškia finansine išraiška, bet kaip jos per visą filmą vaizduojamam charakteriui tai jau yra tikrai daug. Beje, scenoje su seserimi Lilico, mano nuomone, jautėsi geriausiai, tarsi čia ir tik su ja galėjo būti savimi, o ne kažkuo kitu.


ASISTENTĖ HADA IR KITI PERSONAŽAI: Iš pat pradžių pasirodė, jog Hada nėra labai susikoncentravus ties Lilico. Atrodė, jog ji žino savo vertę ir vietą. Kalbėdama su savo vaikinu Shin ( kuris iš pradžių man pasirodė kaip jos sūnus) ji pakankamai savimi pasitikinčiai teigė, jog Lilico „be jos neišsiverstų“. Bet vėliau tik ČIAUKŠT ir lyg kas su peiliu nukirstų po kelių scenų, ji atsiskleidė kaip paklusnus šuniukas tykiai cipenantis Lilico iš paskos ir garbinantis ją kaip dievą. Gal čia kaltas per didelis nepasitikėjimas savimi, kurį ji jautė nuolatos būdama prie „tobulos išvaizdos“ Lilico, bet ,manau, viskas turi turėti ribas. Nežinau kiek žmogus turi nepasitikėti savimi, kad leistųsi šitaip su savimi elgtis, šitaip save žeminti. Galiausiai jog leistų prie jos akių sugulti su savo vaikinu. Iš tiesų gal pagal režisierės sumanymą Hados gyvenimas turėjo sukelti gailestį žiūrovui, bet mane asmeniškai ji tik erzino savo besąlygišku paklusnumu ir savęs žeminimu.
Vėliau, kai ji filmo pabaigoje pagaliau nusprendė sužlugdyti Lilico atskleisdama jos paslaptį, jau norėjau ploti katučių, bet pasibaigus filmą mane apėmė nuojauta, jog vis dėlto tai nebuvo „didysis keršto planas“, o labiau „Lilico gelbėjimo“ planas su gal nedideliu keršto prieskoniu. Nes tai, jog ji liko su Lilico ir jai patarnavo iki paskutinių filmo akimirkų man tik sužadina įtarimą, jog ji nebegalėdama iškęsti Lilico persekiojančio skausmo, jos blaškymosi ir ją žlugdančio pavydo, nusprendė viską pabaigti už ją ir pagaliau išlaisvinti ją iš žiaurių grožio industrijos gniaužtų. Ir tai padaryti bet kokia kaina. Nes juk geriau atlaikyti vieną didelį smūgį, nei visą gyvenimą gyventi skausme.

Na, o kalbant apie kitus herojus jie per daug nepasižymėjo filme ir net, atrodo, nebuvo stengtasi jų išvystyti kaip personažų. Net ir Lilico konkurentė Kozue kartais atrodė, jog yra rodoma tik tam, kad parodytų. Ji daugiau ar mažiau buvo kaip faktas, kuris Lilico erzina vien tik savo buvimu ir kvėpavimu bendru oru. Bet , kad būtų išreikštos kokios nors stiprios veikėjo charakteristikos, tai to nebuvo.

SIMBOLIAI IR NUORODOS FILME.Ištiesų giliau nagrinėjant šiame filme galima rasti daugybę simbolių (manau, tai nenuostabu, nes vis dėlto Mika Ninagawa tikrasis amatas yra fotografija, kur viena nuotrauka turi išreikšti beveik tiek pat kiek ir visas filmas), stiprinančių veikėjų būsenos išraišką. Tačiau tam aprašyti reikėtų labai daug vietos ir ilgų tikslių simbolių reiškmių paieškų , todėl glaustai perbėgsiu tik labiausiai man į akį kritusius, bei ryškiausiai fime atvaizduotus  simbolius. 
[Norėčiau perspėt, jog žemiau pateiktos interpretacijos yra mano asmeninės ir besiremenčios tik mano turimomis žiniomis. Tai jokiu būdu  nereiškia, jog režisierė mąstė taip pat, kaip mąstau aš.]

Nuoroda į pasaką. Jau per pirmąsias filmo minutes galime išgirsti tokius žodžius kaip „Veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje gražiausia/s?“, kas yra aiški nuoroda į Brolių Grimų pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Žinodami šios pasakos naratyvą (siužetą) iš karto galime suvokti kokią pozicija filme užims Lilico, jog ji vienaip ar kitaip bus toji „ragana“ besistengianti bet kokia kaina išlikti „gražiausia pasaulyje“ ir atsiradus konkurentei – jai įteikti užnuodytą obuolį.
Ar užnuodytas obuolys pasirodė filmo naratyve? Labai drąsiai bijau ką nors teigti, bet, mano nuomone – taip. Bet jis atsitiktinai pakliuvo ne į konkurentės, bet  į  pačios Lilico rankas. Ji pati save nunuodijo pykčio ir pavydo obuoliu. Taip užimdama ne tik raganos bet ir Snieguolės vaidmenis siužete.

Veidrodžio motyvas. Vienas iš dažniausiai pasikartojančių simbolinių filme. Tiesą pasakius, pirmoji mintis man atėjusi į galvą, pamačius milžinišką kiekį veidrodžių Lilico namuose, buvo „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“ (aut. Lewis Carroll). Bet ,deja, šios knygos nesu skaičiusi todėl niekaip negaliu  pasakos surišti su veidrodžių motyvais filme. Visgi žinodama šį bei tą apie veidrodžio kaip atskiro simbolio reikšmę galiu leistis į interpretacijas neliečiant ankščiau minėtosios knygos. Visu pirma, veidrodis yra dvilypumo ir paslapties simbolis. Šias savybes galime be vargo pritaikyti Lilico. Jos dvilypumas atsiskleidžia tuo, jog ji prieš kameras ir visuomenę save pateikia kaip mielą ir „nesugadintą“ merginą, bet vos tik yra išjungiama kamera ji tampa ambicinga, save dievinanti ir kitus menkinančia diva. Moterimi, kuri visais įmanomais būdais stengiasi užslėpti savo „tamsią“ praeitį.
Taip pat, kai kur rašoma, jog veidrodis yra ir valdžios simbolis, nes iki viduramžių veidrodžiai kabėdavo tik turtingųjų namuose/rūmuose. Tad čia galime ir teigti, jog daugybė namuose kabančių veidrodžių vaizduoja Lilico turtą ir prabangų gyvenimą. Galiausiai, manau, niekas nenuneigs, jog prabangūs antikvaro veidrodžiai auksiniais rėmais kadre tikrai  suteikia „prabangos“ (ir net didelės) įspūdį, net ir nežinant šios veidrodžių simbolikos reikšmės.
Tačiau yra dar kita veidrodžio simbolika, kurią, mano manymu, verta paminėti ir kuri puikiai papildo filmą. Tai – tuštybė. Kartu su šia reikšme eina ir prietaras, jog jei mergina ilgai žiūri į savo atvaizdą veidrodyje, jis (veidrodis) iš jos išsiurbia jaunystės energiją ir sielą  taip paversdamas ją bedvase lėle. Nors visiškai bedvase Lilico ir nepavadinčiau, bet tai jog kiekvienas pažvelgimas į veidrodį ją naikindavo yra nenuginčijama.

Kitas simbolis, kurio neįmanoma praleisti pro akis – cirkas. Cirkas pasirodo Lilico haliucinacijų metu, o vėliau ir paskutinėse filmo minutėse. Anot psichologų, chaotiško cirko simboliai sapnuose (šiame kontekste gal ir nelabai teisingai, bet sugretinkime sapną su haliucinacijomis) reiškia nestabilumą, neorganizuotumą gyvenime ir nemokėjimą ar negalėjimą jo kontroliuoti. O štai anot arabų šalių sapnininko – tai žlugimo ženklas. Kas būtent ir nutiko Lilico. Būtent šiuo filmo momentu Lilico visiškai prarado sveiką nuovoką ir gyvenimo kontrolę. Tiesioginio eterio metu ji prie visų akių „krito“ – pasidavė psichozei ir pasiekė savo liepto galą. Ji jau nebe sugebėjo atskirti realybės nuo fikcijos. Todėl šiuo momentu, šios haliucinacijos puikiai reprezentavo žiūrovui jos vidinio chaoso stiprumą.


Drugelių motyvai (Lilico kojos tatuiruotė taip pat vaizduoja drugelį). Manau, jog tai vienas svarbiausių simbolių esančių filme. Drugelis tai tarsi Lilico paralele. Priežastis taip pat viena aiškiausių – drugelis visai kaip „bjaurusis ančiukas“ - gimsta negražiu, visiem siaubą varančiu vikšru ir tik po kurio laiko jis tampa būtybe, kuria visi noriai grožisi. Būtent toks ir buvo Lilico gyvenimas. Ji gimė nepatrauklios išvaizdos, tačiau chirurgų pagalba tapo pavydėtino grožio mergina, kurios grožiu, kaip drugelio, gėrisi kiekvienas ją pamatantis. Bet vis dėlto, gražusis drugelis savo gyvenimu ir jam skiriamu dėmesiu pasidžiaugti ilgai negali. Kaip visi žinot, drugio gyvenimo trukmė - labai trumpa. Deja, Lilico ir čia labai panaši į šį nelaimėlį drugelį. Jai lygiai taip pat buvo nelemta savo šlove ir grožiu pasidžiaugti ilgai. Gal būtent todėl, prieš nuopolį, pagrindinis jos haliucinacijų akcentas buvo būtent drugeliai.
Na ir pabaigai - raudonos plunksnos. Filmo pabaigoje, kai Lilico prieš reporterius perveria savo akį peiliu, jei krentant iš niekur pradeda byrėti raudonos spalvos plunksnos. Būtent šios spalvos plunksnos kaip simbolis reiškia drąsą ir narsą. Šioje scenoje Lilico pasiryžta sužlugdyti save savomis rankomis ir neleisto to padaryti kitiems. Gal mes ir sakytume, jog to negalima pavadinti jokia drąsos ar narsos išraiška, bet prisiminkime, jog filmas pastatytas Japonijos režisierės. Šalies, kur harakiris buvo narsos ir ištikimybės ženklas.



KINEMATOGRAFIJA.Čia galiu viską apibūdinti vienu žodžiu – NEPAPRASTA. Žiūrint į filmą iš grynai techniško taško viskas jame nuostabu. Spalvos ryškios, gyvos, bet per daug nerėkiančios (būtent spalvos man paliko didžiausią įspūdį), kameros rakursai ir planai parinkti, mano neprofesionalia nuomone, idealiai ir tik dar labiau padeda atskleisti veikėjų dramatiškumą jų emociją. Kadro sustatymas (dekoracijos ir pan.) unikalius ir išskirtinis. Taip negalima jų pavadinti realistiškom, bet jos puikiai perteikia veikėjų charakterius, jų savijautas. Nieko nėra nereikalingo. Viskas turi savo laiką, vietą ir reikšmę. Bendra vaizdo tematika man kiek primena kompiuterinę, jau minėtos knygos - „Alisa stebūklų šalyje“ interpretaciją (žaidimo „Alice: Madness Returns“). Na bet dar kartą pasikartosiu – viskas NEPAPRASTA.
Draugiškas patarimas tiems, kas žiūrės filmą: nenuvertinkite mise-en-scen‘os galios (kadro visumos), atkreipkite dėmesį, kaip aplinkos spalvos ir joje esantys daiktai jų išdėstymas bei apšvietimas puikiai atitinka tuo metu vaizduojamų filmo herojų būseną.



PABAIGAI TRUMPAI DRŪTAI. 
Visu pirma, tikriausiai reikėtų paminėti tai, ko taip ir nepaminėjau visoje savo rašliavoje. Filmas savyje talpina ir suaugusiesiems skirtą turinį. Jis nėra pornografinis, tačiau tiems kam atviresnės sekso scenos yra žeidžiantis ar priverčiantis nemaloniai jaustis dalykas, siūlau šio filmo neįrašyti aukštai savo prioritetų sąraše.
Na, o galiausiai pabrėšiu, jog filmas tikrai nėra apie plastikos chirurgiją. Tai filmas apie pavojų, kuris gresia kai tampi apsėstas grožio fikcijos. Kai grožio siekiamybė tampa pagrindiniu gyvenimo varikliu. Ir apie tai kas nutinka, kai galiausiai tas dievinamas grožis ankščiau ar vėliau ima slysti tau iš rankų. Tai filmas apie Lilico, merginą, kuri nagais ir dantimis stengėsi išsilaikyti negailestingoje grožio industrijoje. Industrijoje, kur žmogus reikalingas tik tol, kol yra gražus.


ĮSIMINTINIAUSIOS CITATOS:
1) „... but beauty is different from happiness.“

2) „Pretty on the outside… but like a fruit that bugs have eaten from within“

3) „- But everyone loves you. Lots of people. Hundreds, thousands, millions..
      - But I‘ve never met or talked to any of them. And what‘s there that they can love?
     [...]
     -  If I stop being pretty...If I stop being popular? Then they‘ll all leave me. They‘ll all lough. They‘ll all forget me“

4) „Remember when you first came here. No one took any notice of you. As if you didn’t exist. You were just a lump of meat. The object of our treatment is happiness. The old you is gone, right?"

5) „ We‘ll be forgotten. We‘re machines for processing of desires. Desires doesn‘t care. It just keeps with another name and another face“

6) „There‘s no need to harm you feathers any more. Your service to everyone will be wasted. In 15 minutes they‘ll forget. They have their own concerns.“

7) „Youth is beautiful, but beauty isn‘t youth.“



2013 m. liepos 23 d., antradienis

Niponica 2011 no.3 „Discovering Japan“


Viskam užbėgdama už akių iš kart pranešu, jog šio žurnalo pagrindinė tema : Zen budizmas ir filosofija. Nors tai ir gali skambėti kaip pakankamai nuobodus dalykas, siūlau nepasiduoti pirmajam įspūdžiui ir perskaityti šį numerį iki galo (galiausiai ne tiek jau ir daug puslapių jame). Tai puikus (aiškiai ir paprastai suformuluoti straipsniai) pagalbininkas gilesniam Japonijos (ir ne tik) kultūros supratimui.

       Pavadinimas:  niponica(にぽにか)
       Numeris:  no.3
       Metai:  2011m.
       Kalba: anglų k.
       Puslapių skaičius: 27psl.
TURINYS:
(numeris skirtas Zen budizmui, filosofijai)

- Expressing the Spirit of Zen
- The Story of Zen
- The Zen Garden: A Cosmos in Itself
- Disciplining the Mind and Body
- Everything Becomes One
- Zen and Design
- niponica‘s Guide to Tasty Eating
- Strolling Japan

failo dydis: 69,37MB

2013 m. gegužės 2 d., ketvirtadienis

Azijos kino filmų retrospektyva

Azijos kino filmų retrospektyva – tai renginys skirtas Vilniaus Universiteto Orientalistikos centro 20-mečiui paminėti, kuris vyks gegužės 2-8 dienomis kino teatre „Pasaka“.

Į renginį siūlyčiau nueiti ne tik tiems kas domisi būtent Azijietišku kinu, bet ir tiems kas savo peržiūrėtų filmų sąrašą nori papildyti kažkuo netradiciniu.

Renginyje viso bus rodoma 10 filmų iš kurių bus 2 nemokami seansai (abu filmai sukurti Japonijoje):
- 05.02 // 18 val. Geležinkelis (Rail Truck) / 2009 m. / Japonija;
- 05.07 // 21 val. Po lietaus (After the Rain) / 1999 m. / Japonija;

Į šiuos 2 filmus bilietai bus dalinami kino teatro kasose likus valandai iki seanso pradžios.
Na, o bilietai į kitų filmų seansus kainuos po 10Lt arba 8Lt tiems, kas  turi studento, moksleivio, senjoro ar neįgaliojo pažymėjimus.

Daugiau informacijos:

Bei FaceBook renginio puslapis:


2013 m. balandžio 28 d., sekmadienis

Kas bendro tarp S.Jobs ir žurnalo paauglėm "Kiss"?


Visu pirma, tikriausiai reikėtų atsiprašyti už daugiau nei metus kurtinančios tylos. Kaip man, studijuojančiai komunikaciją, kūrimosi stadijoje viską „pamesti“ yra didelė, grubi ir sunkiai atleistina klaida... Nebandysiu pasiaiškinti, nes jokio originalaus pasiaiškinimo neturiu, tiesiog laiko stoka ir tiek (na, žinoma, tokiam rezultatui įtakos turėjo ir mano draugas Tinginys). Tačiau vis dėlto, nuo šios dienos, bandysiu bent po truputį atgaivinti šį tinklaraštį! Gal pradžioje įrašai nebus labai išsamūs ir dažni, bet jie bent jau bus (tikėkimės). 
Pradžiai esu pasiruošusi kelis blanknotėlius ir žurnaliukus iš Japonijos ambasados Lietuvoje, tad bent jau juos palaipsniui skenuosiu ir talpinsiu. Taip pat galiu pasigirti, jog praeitų metų vasarą teko ragauti iš Japonijos atneštų greitai paruošiamų patiekalų, tad galiausiai „eterį“ užkimšiu nuotraukomis ir trumpučiai aprašymais apie juos. 
Kas dėl išsamių įrašų Japonijos tema- iki Birželio vidurio nieko labai rimto nepažadu, bet po to sėsiu dirbti prie jų ir ypač prie vienos, man pakankamai įdomios temos, kurios niekaip neužbaigiu, nes yra informacijos (išverstos į anglų kalbą) nesutapimų ir pakankamai grubių. 

Na, o šiandienai esu paruošusi  trumpą straipsnelį apie Kovo 25 dieną pasaulį išvydusį manga komiksą. Taip, atrodytų, jog tame nėra jokio išskirtinumo, juk manga Japonijoje „kepamos“ ne dienom, o valandom, bet vis dėlto mane ja susidomėti privertė vienas paprastas dviejų žodžių junginys „Steve Jobs“ ir jos žanras – biografija. Nors nesu S.Jobs‘o gerbėja ir tuo labiau neturiu jokio „Apple“ produkto (apskritai simpatiją jaučiu jų konkurentui – Samsung‘ui), tačiau jo pavardė dažnai yra linksniuojama manojoje aplinkoje- dažniausiai  studijose.  Mums jis dažnai „išstatomas“ kaip vienas geriausių mūsų sferoje esančių pavyzdžių. Tad nepastebėtu jis tikrai negali likti.

Na bet gana išvedžiojimų ir einam prie esmės:

STEVE JOBS BIOGRAFINĖ MANGA



Steve Jobs manga biografijos autorė – Mari Yamazaki, mangaka, kuri geriausiai žinoma dėl savo darbo  „Thermae Romae“. Ši manga (apie S.Jobs‘ą) – tai laisva Walter Isaacson parašytos biografinės knygos apie charizmatiškąjį verslininką interpretacija (nuorodą, jog būtent šiuo šaltiniu yra remtasi, galima rasti jau pirmame puslapyje), iš publikuota 2013 metų Kovo 25d. žurnalo skirto paauglėms „Kiss“ numeryje.

Tikriausiai visi supranta, jog tikslus ir detalus, jau parašytos biografijos atpasakojimas gali būti nuobodus ir  ne visada pritraukiantis tikslinę auditorija. Tuo labiau – paaugles merginas. Tad savaime suprantama, jog mangaka taikydamasi prie žurnalo konteksto (kartu ir prie auditorijos), kuriame pateikiamas turinys dažniausiai yra susijęs su mokykline meile bei dramomis,  stengiasi į S.Jobs‘o gyvenimą pažvelgti būtent iš šios perspektyvos ir daugiausia dėmesio skiria jo jaunystei (bent jau pirmame numeryje).

Autorės rankose S.Jobs‘as tampa nesuprastu genijumi, kuris nuo pat vaikystės žinojo, jog yra išskirtinis. Yamazaki mangoje žaidžia su „maištingąja“  verslininko puse: vienoje dalyje S.Jobs‘as vaizduojamas koledžo koridoriuose noriai priimantis pasiūlymą išbandyti LSD, kitoje vaizduojamas „incidentas“  kai jo tėvas mašinoje randa S.Jobs‘o neapdairiai paliktą maišą su marihuana.

Kalbant apie piešimą, kas yra neatskiriama manga dalis, tai Yamazaki piešimo stilius yra labai tinkamas biografiniams kūriniams perteikti – nei per daug apsunkęs, nei per daug blizgus (kaip įprasta bishounen mangom).  Ir nors vaizdas nupiešta pusiau realistiniu stiliumi, bet tai padaryta nenutolstant ir išlaikant tradicišką manga stilistiką.

Visi norintys užmesti akį į šį kūrinį, galite nueiti čia (paspaudę šią nuorodą galėsite išvysti 17 pirmų puslapių).

Ir taip pat apačioje išvysite video su keliomis sekundėm iš Mari Yamazaki darbo proceso:


2012 m. sausio 27 d., penktadienis

11-asis Japonijos kino festivalis

Šiandien, atsidariusi savo elektroninio pašto dėžutę, tarp krūvos “amazon”, “Čili” ir visokio kito plauko firmų pasiūlymų radau orientalistikos centro laiškutį, kuris mane labai sudomino. Žinoma, kaip jau ir galima nuspėti, turinys susyjęs su Japonija.

Tai gi tiems, kas dar nežinojo:
Laba diena,
Persiunciame jums Japonijos ambasados informacija, kuri galbut jums bus idomi.

Sveiki, japoniško kino mylėtojai,
Skubu pranešti, jog vasario 3 d. 18 val. kino teatre Forum Cinemas „Vingis“ startuos 11-asis Japonijos kino festivalis.

11-ąjį Japonijos kino festivalį pradės režisieriaus Tošio Masuda filmas „Raudona Nosinaitė“ (1964 m.). Jokohamos policijos detektyvas Mikami nužudo liudininką narkotikų byloje. Jis išvyksta iš Jokohamos ir kelis metus vengia savo praeities. Kol vieną dieną, sugrįžęs sužino, jog jo buvęs partneris vedė moterį, kurią mylėjo Mikami. Jis bando ieškoti atsakymų, tačiau žino, kad visa tai yra labai mįslinga...

Vasario 3 d. 18:00 Raudona Nosinaitė/ Red Handkerchief (1964)

Vasario 4 d. 18:30 Narajamos baladė/ The Ballad of Narayama (1983)

Vasario 5 d. 18:30 Vyras, sukeliantis audrą/ The Man Who Raised a Storm (1957)

Vasario 6 d. 18:30 Akicu karštųjų versmių spa/ Akitsu onsen (1962)

Vasario 7 d. 18:30 Ar gaunate?!/ Getting Any?! (1995)

Vasario 8 d. 18:30 Žiaurus policininkas/ Violent Cop (1989)

Vasario 9 d. 18:30 3-4 x spalis/ Boiling Point (1990)


Šiais metais visi Japonijos kino festivalio seansai yra nemokami!!!

Bilietai platinami Forum Cinemas „Vingis“ kasose tik tos dienos seansui, likus 1 val. iki filmo pradžios.
Daugiau informacijos apie filmus ieškokite Japonijos ambasados interneto puslapyje www.lt.emb-japan.go.jp
Iki malonių susitikimų kino salėje!

2011 m. gruodžio 25 d., sekmadienis

メリークリスマス !!!


Su šventėmis, Draugai !!!



L' Arc~en~Ciel- Hurry Xmas

2011 m. gruodžio 23 d., penktadienis

Trys Kalėdinės eglutės


Na štai... Pagaliau atėjo ( tiksliau - dar tik beldžiasi) viena laukiamiausių metų švenčių – Kalėdos. Mano kambario gale, sau patogiai įsitaisiusi ir dovanų po savimi laukianti stovi švieselėm mirguliuojanti eglutė, o virtuvėje sugužėjusi šeima ruošia tuos dvylika patiekalų Kūčių vakarui. Heh laukia tipiškos niekuo neišsiskiriančios kalėdos, su visame pasaulyje priimtais krikščioniškais ritualais (ir visai nesvarbu tu esi tikintis ar ne.).
Ir štai atradus laisvesnę akimirką ir patogiai įsitaisiusi kėdėje prie kompiuterio pasiryžau parašyti ką nors apie Kalėdų šventimą Japonijoje. Deja, mano nelaimei, visa pagrindinė informacija jau yra išanalizuota beveik visuose lietuviškuose tinklalapiuose apie Japoniją, o aš šiame bloge noriu paliesti mažiau nagrinėtas temas. Tad kaip ir likau be jokios informacijos, kurią galėčiau pateikti šios šventės proga.
Na bet vis dėlto, radau tėmelę, kuri man patiko ir nors jau apie tai rašyta lietuviškuose naujienų tinklalapiuose, manau, jog paliečiant ją, aš labai nenusidėsiu prieš save (savo blogo idėja). Taigi Jūsų dėmesiui TRYS ne visai tradicinės Japonijoje sukurtos Kalėdų eglutės:

2009-aisiais metais Japonijoe buvo sukurta viena unikaliausių kalėdinių eglučių iš... iš 50000 japoniškų sardinių.
Tokijo priemiestyje esančiame „Hakkeijima Sea Paradise” akvariume žuvys plaukiojo sudarydamos įvairias formas, grojant kalėdinei muzikai. Ir, žinoma, viena pagrindinių formų buvo Kalėdinė eglutė. Šio žuvų elgesio paslaptis labai paprasta – apetitas. Akvariumo darbuotojai gali labai lengvai valdyti alkanas sardines įleisdami ribotą maisto kiekį tam tikrose vietose tam tikru metu, taip priversdami žuvis plaukti jiems reikalinga linkme. Todėl iš tiesų eglutės formavimas buvo ganėtinai nesunkus. Pirmiausia maistas buvo išleistas akvariumo apačioje, o žuvims nusileidus jis imtas leisti virš jų. Žuvims kylant buvo suformuotas kūgis, kuris parinkus atitinkamą (žalią) apšvietimą, atsispindintį nuo žuvų žvynų, sudarė tam tikrą abstrakčios eglutės iliuziją, kurią gal ne visi ir pavadintų eglute.


2010-aisiais metais Japonija vėl nesnaudė. Šį kartą tai nebuvo savo išvaizda, forma ar sudėtimi išsiskirianti eglė. Šįkart eglutė išsiskyrė būdu, kuriuo ji gavo energijos apšvietimui.
Apšvietimui reikalingą elektros energija generavo – elektrinis ungurys.
Tokį neįprastą apšvietimo būdą sugalvojo „Enoshima“ akvariumo darbuotojas, kuris sukonstravo specialų įrenginį(rezervuarą prie kurio ištiestos aliuminio plokštės veikė kaip elektrodai), kuris iš plaukiojančio elektrinio ungurio perima elektros energiją ir perduoda ją eglutės girliandom (įrenginyje plaukiojantis ungurys gali perduoti iki 600 vatų energijos).



Na o šiais metais (2011-aisiais) Japonijoje sukurta brangiausia Kalėdinė eglutė pasaulyje, kurią galima pamatyti garsioje „Tanaka Ginza” juvelyrikos parduotuvėje Tokijuje.
Tai 2,4 metrų aukščio eglė pagaminta iš 12 kilogramų gryno aukso ir kuri buvo įvertinta beveik 2 milijonais JAV dolerių.

2011 m. lapkričio 1 d., antradienis

Meireki no Taika


1657 metų kovo 2 dieną viename Edo miesto (dabartinio Tokijo) pastatų įsiplieskė gaisras, kuris vėliau tapęs nevaldomu niokojo miestą ištisas tris dienas taip sunaikindamas apie 70% miesto ir kartu nusinešdamas daugiau nei 100000 ( kaikuriuose šaltiniuose šis skaičius siekia 200000) žmonių gyvybių.

Anot legendos, ši baisi tragedija prasidėjo nuo labai nekalto veiksmo – paauglė mergina nusipirko kimono... Tačiau netrukus, nepaisant to, jog ji niekuomet nesiskundė rimtais sveikatos sutrikimais, mergina smarkiai susirgo ir mirė, net nespėjusi apsivilkti nusipirktojo rūbo. Po jos mirties tas pats kimono pateko kitai merginai į rankas, kuri taip pat mirė nespėjusi jo apsivilkti. Trečiosios merginos laukė toks pats likimas. Žinoma, kaltė dėl šių trijų mirčių buvo suversta ant kimono ir dvasininkas nusprendė, jog kimono prakeiksmą galimą panaikinti tik jį sudeginus. Pats dvasininkas ir apsiėmė šio darbo. Meireki eros trečiųjų metų 18 dieną (1657m. kovo 2d.), jis sukūrė laužą ir įmetė į jį kimono. Deja, tuo metu pučiantis stiprus vėjas pakėlė degantį drabužį nuo žemės ir užpūtė jį ant šalimais esančio stogo (tikėtina, jog tai buvo šventyklos stogas). Įsiplieskė gaisras, kuris išplito akimirksniu, dėl jam labai palankių sąlygų: visi namai buvo labai arti vienas kito, visi jie buvo pastatyti naudojant medį, popierių ir šiaudus (stogams dengti) ir ne gana to tais metais mieste beveik nebuvo lietaus, dėl ko namų mediena buvo labai sausa.

Nevaldomas gaisras žaibiškai plito ir niokojo visą miestą. Tūkstančiai Edo gyventojų žuvo liepsnose, dar net negavus įspėjimo apie jį.

Ugnis visiškai užgeso tik po trijų dienų(nurimus vėjui). Tačiau į miestą dar buvo sunku įžengti dėl jį apgaubusio tirštų dūmų debesies. Tik po maždaug 6 dienų nuo gaisro pradžios vienuoliai ir kiti išgyvenusieji galėjo iš miesto išnešti mirusiųjų palaikus į Honjo apylinkę, kur jie ir buvo palaidoti.
Šios katastrofos aukoms atminimui, toje vietoje buvo pastatyta Eko-in šventykla.

-----------

Nežinau kiek pasakojimas apie „Prakeikto Kimono“ naikinimą (tariamą gaisro priežastį) yra tiesa, kadangi gaisro priežastis apipinta įvairiausiomis teorijomis – nuo legendų iki paprasčiausio neatsargaus elgesio buityje pasekmių. Bet faktas, jog 1657 metais Tokijuje buvo įsižiebęs stiprus gaisras nuniokojęs didžiąją dalį miesto ir nusinešęs šimtus tūkstančių gyvybių yra tikras ir neišgalvotas.

2011 m. spalio 30 d., sekmadienis

Savaitės daina


Nežinau įvesiu ar neįvesiu tokią tradiciją, bet šią savaitę savo įrašus uždarau su daina, kuri dažniausiai sukosi mano grotuve:

VAMPS - MEMORIES



MOVIE: "Paradise Kiss"


Vakar naršant po azijietiškų filmų bei serialų tinklalapį, mano akis patraukė filmas, kurio pavadinimą išvydus išsišiepiau iki ausų. Filmo antraštė skelbė: „Paradise kiss“(2011). Tai tikriausiai buvo vienas pirmųjų kartų kai išvydus pagal man jau matytą anime ( taip pat skaitytą mangą) pastatytą filmą aš nenusiteikiau skeptiškai ir neištariau sau „O no no no no... jie viską sugadins (cry)“. Ši istorija naujame formate mane tik pradžiugino. Kodėl? Ir pati tiksliai negaliu pasakyti, gal dėl to, jog „Paradise Kiss“ manga buvo viena pirmųjų kurias skaičiau todėl nostalgijos vedama noriu pamatyti viską kas susiję su šia istorija... Nežinau... Bet ką tikrai galiu pasakyti yra tai, jog gal filmas ir nėra labai kuo nors išsiskiriantis, bet aš tikrai nesigailiu praleisto laiko žiūrint jį. Ir tikrai radau vietų, kurias bent dar keletą kartų peržiūrėsiu.

Yukari: How do you know Team Beautiful?
George: In a nutshell... did her... did her... did her... didn‘t do her.
Yukari: You really are your father‘s son, aren‘t you.
George: (grin)
Yukari: I‘ll keep my eye on „didn‘t do“
George: Didn‘t do you, either (grin).

Taigi mano trumpučiai pastebėjimai:

Žiūrint filmą, nesistengiau jo lyginti nei su manga nei su anime, nes jame tikrai yra nuokrypių ir jei žiūrėdama vertinčiau tik tai, būčiau labai „neapsipatenkinus“. Žinoma, kai kas man nepraslydo pro akis pavyzdžiui kaip faktas, kad George savo žilai melsvus plaukus išsikeitė į juodus (ar ten tamsiai rudi? Huh). Miwako taip pat pasekusi George pavyzdžiu persidažė savo rausvus plaukus rudai. Arashi... Jis tai kardinaliai savo įvaizdį pakeitė, bet bent jau ne į blogą pusę (sun). Na o Isabella... Aš ją įsimylėjau, niekad ji nepatraukė dėmesio taip kaip šiame filme (inlove) tik ir laukiau, kada ji pasirodys kadre.

Kitas dalykas kas pradžioje man labai kliudęs žiūrėti filmą buvo tai, kad Hiroyuki Tokumori vaidino aktorius Yusuke Yamamoto ir man tai nežinia kodėl buvo nesuderinama ir net labai (gal todėl, kad aš vis dar neatskiriu jo nuo keistuolio Kayashima Taiki vaidmens seriale „Hana Kimi“? ). Na bet kad ir kaip būtų vėliau akys apsiprato ir buvo visai miela į jį žiūrėt. Tačiau Hiroyuki vaidmenį atliekantis aktorius, nebuvo vienintelis, kuris pradžioje man pasirodė esantis ne vietoje. Osamu Mukai vaidinantis George, man taip pat neatrodė visiškai tinkantis dizainerio vaidmeniui. Nesakau, jog jam vaidinant nėra kur paganyti akių, tačiau visgi jis tiesiog, mano manymu, neturi tos reikiamos dizainerio auros, nes jei jį paimtų, ištrauktų iš konteksto ir pastatytų man kas prieš akis, man nė į galvą neateitų pavadinti jį dizaineriu.

Na o jei kalbą dabar pasuksime labiau į siužetą tai... kaip filmui jis, žinoma, supaprastintas. Palikti tie patys rėmai, bet paveikslo vidus pakeistas (arba tik man taip atrodo, nes gan senokai jau prieš akis mačiau manga ar anime). Pavyzdžiui George filme... NOPE čia aš ir sustosiu geriau, kad nebūtų jokio „Spoiler alert!“ (aš visuomet kalbai pakrypus apie kokį nors siužetą ar įvykį, nesugebu jo papasakoti neatskleidus visų detalių -.- ). Tiesiog patariu pažiūrėti patiems IR būtų gerai, jog sugebėtumėte atsiplėšti nuo mangos ir anime, nes kitu atveju gali filmas susižiūrėti ne taip lengvai, kaip man ;}

Beje, tiems kam mano rašleva neturi jokios reikšmės, nes neturite jokio žalio supratimo, kas yra „Paradise Kiss“ trumpas (išverstas) filmo aprašymas:

Yukari Hayasaka yra pavyzdinga vidurinės mokyklos mokinė, kuri besąlygiškai klauso savo tėvų ir nepraleidinėja pamokų. Tuo metu kai ji pradėjo dvejoti ar žino savo tolesnį gyvenimo kelią, į jos gyvenimą įsiveržė grupelė rūbų dizainą studijuojančių studentų, kuriems priklauso prekės ženklas žinomas, kaip „Paradise Kiss“ . Šiai grupelei reikėjo modelio ateinančiam madų šou ir jie nusprendė, jog Yukari yra tinkama juo būti. Iš pat pradžių Yukari nenorėjo turėti nieko bendro su šia ekscentriškai atrodančia grupe , bet galiausiai jų aistra ir entuziazmas siekiant savo svajonių priverčia Yukari suprasti, jog ji niekad nesidžiaugė savo gyvenimu ir tuo ką daro ir tai ją pastumi prisijungti prie šios grupės bei pradėti siekti savo svajonės.



Delicious Digg Stumbleupon Favorites More