Šalis: Japonija
Metai: 2012m.
Režisierius: Mika Ninagawa
Vaidina (pgr. vaidmenys): Erika Sawajiri, Kaori Momoi, Shinobu Terajima, Kiko Mizuhara ir kt.
Kalba: japonų k.
Trukmė: 2h 06min
TRUMPAS SIUŽETO APRAŠYMAS:
(FILMAS PASTATYTAS PAGAL TOKIO PAT PAVADINIMO MANGĄ)
Pagrindinė filmo herojė Lilico/Ririko (Erika Sawajiri) - garsus Japonijos modelis, kuria žavisi ir kuriai pavydi daugelis šalies merginų. Ji joms - tarsi tobulo grožio etalonas. Tačiau vis dėlto, jos gerbėjos nežino, to, jog Lilico savo „tobulumą“ pasiekė plastinių operacijų pagalba. Jog beveik visas jos kūnas yra plastikos chirurgų kūrinys. Jog jai teko iškentėti daugybę sudėtingų ir skausmingų operacijų, tam, kad pasiektų tokią išvaizdą, kurios visi jai dabar pavydi. Tačiau vis dėlto gamtai pasipriešinti ne taip jau paprasta. Po kurio laiko nuo per didelio kiekio operacijų Lilico tobulas kūnas ima „irti“. Negana to, dar nespėjus jai susitaikyti su tuo, jog praranda savo išvaizdą, į pramogų industriją įžengia ir ją ima užgožti jauna konkurentė - Kozue Yoshikawa (Kiko Mizuhara).
Nestabilios psichikos Lilico apimta nevilties ir nežmoniško pavydo ima žlugdyti ne tik save, bet ir visus esančius aplinkui taip kartu su savimi traukdama juos į nebūtį.
MANO SKIRIAMAS ĮVERTINIMAS: 9
(Muzikinis takelis, kinematografija (ypatingai spalvos), vaidyba, mintis ir siužetas nuostabūs. Bet baudžiu už nepilną veikėjų išpildymą, dėl kurio kai kurie personažai atrodo į filme atsiradę tik atsitiktinumo dėka.)
[Toliau esantis pastebėjimai gali atskleisti smulkesnius siužeto vingius, todėl nenorintys skaityti „spoiler‘ių“ turėtų sustoti čia.]
ASMENINĖ NUOMONĖ IR PASTEBĖJIMAI:
MUZIKINIS TAKELIS.
Nuo pirmų filmo akimirkų mane patraukė muzika. Nežinau kodėl, bet išgirdus jau pirmuosius akordus kūnu nubėgo šiurpuliukai. Iš tiesų prieš filmo peržiūrą tikėjausi visiškai kitokio muzikinio takelio (kažko panašaus į naudotą Trailer‘yje), bet likau tikrai maloniai nustebinta išgirdusi orkestrą! Filmo kontekste jis skambėjo gražiai ir didingai, bei kartu grėsmingai.
LILICO/RIRIKO PERSONAŽAS.Nedrįsčiau teigti, jog Lilico personažas yra visiškai „subrandintas“. Mano nuomone, visiems filme esantiems personažams trūksta išvystymo. Tačiau kita vertus, jei čia būtų sutelktas dėmesys, filmas taptų žymiai „sunkesnis“ ir atmestų nemažą dalį auditorijos, taip pat kiltų grėsmė panaikinti ribas tarp tikrosios siužeto linijos ir pagalbinių. O galiausiai net ir laiko atžvilgiu išsitemptų gal net dvigubai. Na bet dabar ne apie tai.
Nuo pirmų filmo akimirkų mane patraukė muzika. Nežinau kodėl, bet išgirdus jau pirmuosius akordus kūnu nubėgo šiurpuliukai. Iš tiesų prieš filmo peržiūrą tikėjausi visiškai kitokio muzikinio takelio (kažko panašaus į naudotą Trailer‘yje), bet likau tikrai maloniai nustebinta išgirdusi orkestrą! Filmo kontekste jis skambėjo gražiai ir didingai, bei kartu grėsmingai.
LILICO/RIRIKO PERSONAŽAS.Nedrįsčiau teigti, jog Lilico personažas yra visiškai „subrandintas“. Mano nuomone, visiems filme esantiems personažams trūksta išvystymo. Tačiau kita vertus, jei čia būtų sutelktas dėmesys, filmas taptų žymiai „sunkesnis“ ir atmestų nemažą dalį auditorijos, taip pat kiltų grėsmė panaikinti ribas tarp tikrosios siužeto linijos ir pagalbinių. O galiausiai net ir laiko atžvilgiu išsitemptų gal net dvigubai. Na bet dabar ne apie tai.
Net jei, kaip jau rašiau pradžioje, Lilico personažas atsiskleidė ne tiek kiek norėtųsi, filmo norima perduoti žinutė nuo to tikrai nenukenčia. Vis dėlto pagrindinės protagonisto charakterio savybės ir įsitikinimai atskleidžiami ir filmo eigoje tik dar labiau „užtvirtinami“. Pačiai Lilico, kaip filmo herojei, jaučiau simpatiją (nors ji ir buvo pateikiama labiau kaip antagonistinis herojus) ir gailestį, nors jei ji būtų realus mano sutiktas žmogus, tikriausiai stengčiausi atsidurti kuo toliau nuo jos pačios ir jos aplinkos.
Lilico ne tik yra dievinama savo gerbėjų bei personalo, su kuriuo, beje, ji tikrai ne per geriausiai elgiasi, bet ,kuris nepaisant to išlieka su ja iki jos „paskutiniosios“. Kartu ji dievina pati save. Grožį ji iškelia kaip vieną galingiausių jėgų pasaulyje ir ,žinoma, kaip galingiausią savo ginklą. Todėl nenuostabu, jog iškilus grėsmei, jos išvaizdai ji „išsibalansuoja“ ir vėliau visais įmanomais būdais stengiasi sau ir aplinkiniams įrodyti, jog ji vis dar yra graži ir geidžiama ir, jog savo išvaizdos pagalba vis dar gali kontroliuoti aplinkinius, kas ,beje, jai puikiai sekėsi didžiąją filmo dalį.
Ji suvilioja savo asistentę Hada (Shinobu Terajima), o vėliau prie jos akių ir jos vaikiną, taip tarsi rodydama žiūrovui, jog ji savo išvaizdos pagalba sugeba po kojom paklupdyti ne tik vyrą, bet ir moterį. Negana to geba puikiai jais manipuliuoti. Tačiau laikui bėgant tai nebe padeda. Kaskart žvelgdama į veidrodį ji pastebi vis naujas dėmes ant savo kūno, o televizijos reklamose ir žurnalų viršeliuose jos vietą pakeičia jauna konkurentė. Negana to, jos partneris/mylimasis ruošiasi susituokti su kita.
Lilico jaučia ateinantį savo šlovės galą. Ji suvokia, jog jos „galia“ silpsta. Jog ji krenta žemyn. Tačiau kristi vienai – ne jos charakteriui. Į tą verpetą ji turi įtraukti kuo daugiau žmonių.
Bet vis dėlto, kad ir kaip apsėsta grožio galios ji būtų ir ant kiek antžmogiškai ji pateikiama, scena su seserimi privertė pamatyti ir švelnesnę jos asmenybės pusę. Jai meilė šeimai tikrai pažįstamas jausmas. Žiūrovas tikrai pajaučia, jog Lilico myli savo seserį, nepaisant to, kaip ji atrodo. Ji nesigėdija susitikti su neidealios išvaizdas seserimi po atviru dangumi ir ji jos „nesibaido“. Lilico artimas ir rūpestis savo šeima. Taip tas rūpestis pasireiškia finansine išraiška, bet kaip jos per visą filmą vaizduojamam charakteriui tai jau yra tikrai daug. Beje, scenoje su seserimi Lilico, mano nuomone, jautėsi geriausiai, tarsi čia ir tik su ja galėjo būti savimi, o ne kažkuo kitu.
ASISTENTĖ HADA IR KITI PERSONAŽAI: Iš pat pradžių pasirodė, jog Hada nėra labai susikoncentravus ties Lilico. Atrodė, jog ji žino savo vertę ir vietą. Kalbėdama su savo vaikinu Shin ( kuris iš pradžių man pasirodė kaip jos sūnus) ji pakankamai savimi pasitikinčiai teigė, jog Lilico „be jos neišsiverstų“. Bet vėliau tik ČIAUKŠT ir lyg kas su peiliu nukirstų po kelių scenų, ji atsiskleidė kaip paklusnus šuniukas tykiai cipenantis Lilico iš paskos ir garbinantis ją kaip dievą. Gal čia kaltas per didelis nepasitikėjimas savimi, kurį ji jautė nuolatos būdama prie „tobulos išvaizdos“ Lilico, bet ,manau, viskas turi turėti ribas. Nežinau kiek žmogus turi nepasitikėti savimi, kad leistųsi šitaip su savimi elgtis, šitaip save žeminti. Galiausiai jog leistų prie jos akių sugulti su savo vaikinu. Iš tiesų gal pagal režisierės sumanymą Hados gyvenimas turėjo sukelti gailestį žiūrovui, bet mane asmeniškai ji tik erzino savo besąlygišku paklusnumu ir savęs žeminimu.
Ji suvilioja savo asistentę Hada (Shinobu Terajima), o vėliau prie jos akių ir jos vaikiną, taip tarsi rodydama žiūrovui, jog ji savo išvaizdos pagalba sugeba po kojom paklupdyti ne tik vyrą, bet ir moterį. Negana to geba puikiai jais manipuliuoti. Tačiau laikui bėgant tai nebe padeda. Kaskart žvelgdama į veidrodį ji pastebi vis naujas dėmes ant savo kūno, o televizijos reklamose ir žurnalų viršeliuose jos vietą pakeičia jauna konkurentė. Negana to, jos partneris/mylimasis ruošiasi susituokti su kita.
Lilico jaučia ateinantį savo šlovės galą. Ji suvokia, jog jos „galia“ silpsta. Jog ji krenta žemyn. Tačiau kristi vienai – ne jos charakteriui. Į tą verpetą ji turi įtraukti kuo daugiau žmonių.
Bet vis dėlto, kad ir kaip apsėsta grožio galios ji būtų ir ant kiek antžmogiškai ji pateikiama, scena su seserimi privertė pamatyti ir švelnesnę jos asmenybės pusę. Jai meilė šeimai tikrai pažįstamas jausmas. Žiūrovas tikrai pajaučia, jog Lilico myli savo seserį, nepaisant to, kaip ji atrodo. Ji nesigėdija susitikti su neidealios išvaizdas seserimi po atviru dangumi ir ji jos „nesibaido“. Lilico artimas ir rūpestis savo šeima. Taip tas rūpestis pasireiškia finansine išraiška, bet kaip jos per visą filmą vaizduojamam charakteriui tai jau yra tikrai daug. Beje, scenoje su seserimi Lilico, mano nuomone, jautėsi geriausiai, tarsi čia ir tik su ja galėjo būti savimi, o ne kažkuo kitu.
ASISTENTĖ HADA IR KITI PERSONAŽAI: Iš pat pradžių pasirodė, jog Hada nėra labai susikoncentravus ties Lilico. Atrodė, jog ji žino savo vertę ir vietą. Kalbėdama su savo vaikinu Shin ( kuris iš pradžių man pasirodė kaip jos sūnus) ji pakankamai savimi pasitikinčiai teigė, jog Lilico „be jos neišsiverstų“. Bet vėliau tik ČIAUKŠT ir lyg kas su peiliu nukirstų po kelių scenų, ji atsiskleidė kaip paklusnus šuniukas tykiai cipenantis Lilico iš paskos ir garbinantis ją kaip dievą. Gal čia kaltas per didelis nepasitikėjimas savimi, kurį ji jautė nuolatos būdama prie „tobulos išvaizdos“ Lilico, bet ,manau, viskas turi turėti ribas. Nežinau kiek žmogus turi nepasitikėti savimi, kad leistųsi šitaip su savimi elgtis, šitaip save žeminti. Galiausiai jog leistų prie jos akių sugulti su savo vaikinu. Iš tiesų gal pagal režisierės sumanymą Hados gyvenimas turėjo sukelti gailestį žiūrovui, bet mane asmeniškai ji tik erzino savo besąlygišku paklusnumu ir savęs žeminimu.
Vėliau, kai ji filmo pabaigoje pagaliau nusprendė sužlugdyti Lilico atskleisdama jos paslaptį, jau norėjau ploti katučių, bet pasibaigus filmą mane apėmė nuojauta, jog vis dėlto tai nebuvo „didysis keršto planas“, o labiau „Lilico gelbėjimo“ planas su gal nedideliu keršto prieskoniu. Nes tai, jog ji liko su Lilico ir jai patarnavo iki paskutinių filmo akimirkų man tik sužadina įtarimą, jog ji nebegalėdama iškęsti Lilico persekiojančio skausmo, jos blaškymosi ir ją žlugdančio pavydo, nusprendė viską pabaigti už ją ir pagaliau išlaisvinti ją iš žiaurių grožio industrijos gniaužtų. Ir tai padaryti bet kokia kaina. Nes juk geriau atlaikyti vieną didelį smūgį, nei visą gyvenimą gyventi skausme.
Na, o kalbant apie kitus herojus jie per daug nepasižymėjo filme ir net, atrodo, nebuvo stengtasi jų išvystyti kaip personažų. Net ir Lilico konkurentė Kozue kartais atrodė, jog yra rodoma tik tam, kad parodytų. Ji daugiau ar mažiau buvo kaip faktas, kuris Lilico erzina vien tik savo buvimu ir kvėpavimu bendru oru. Bet , kad būtų išreikštos kokios nors stiprios veikėjo charakteristikos, tai to nebuvo.
SIMBOLIAI IR NUORODOS FILME.Ištiesų giliau nagrinėjant šiame filme galima rasti daugybę simbolių (manau, tai nenuostabu, nes vis dėlto Mika Ninagawa tikrasis amatas yra fotografija, kur viena nuotrauka turi išreikšti beveik tiek pat kiek ir visas filmas), stiprinančių veikėjų būsenos išraišką. Tačiau tam aprašyti reikėtų labai daug vietos ir ilgų tikslių simbolių reiškmių paieškų , todėl glaustai perbėgsiu tik labiausiai man į akį kritusius, bei ryškiausiai fime atvaizduotus simbolius.
[Norėčiau perspėt, jog žemiau pateiktos interpretacijos yra mano asmeninės ir besiremenčios tik mano turimomis žiniomis. Tai jokiu būdu nereiškia, jog režisierė mąstė taip pat, kaip mąstau aš.]
Nuoroda į pasaką. Jau per pirmąsias filmo minutes galime išgirsti tokius žodžius kaip „Veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje gražiausia/s?“, kas yra aiški nuoroda į Brolių Grimų pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Žinodami šios pasakos naratyvą (siužetą) iš karto galime suvokti kokią pozicija filme užims Lilico, jog ji vienaip ar kitaip bus toji „ragana“ besistengianti bet kokia kaina išlikti „gražiausia pasaulyje“ ir atsiradus konkurentei – jai įteikti užnuodytą obuolį.
Ar užnuodytas obuolys pasirodė filmo naratyve? Labai drąsiai bijau ką nors teigti, bet, mano nuomone – taip. Bet jis atsitiktinai pakliuvo ne į konkurentės, bet į pačios Lilico rankas. Ji pati save nunuodijo pykčio ir pavydo obuoliu. Taip užimdama ne tik raganos bet ir Snieguolės vaidmenis siužete.
Veidrodžio motyvas. Vienas iš dažniausiai pasikartojančių simbolinių filme. Tiesą pasakius, pirmoji mintis man atėjusi į galvą, pamačius milžinišką kiekį veidrodžių Lilico namuose, buvo „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“ (aut. Lewis Carroll). Bet ,deja, šios knygos nesu skaičiusi todėl niekaip negaliu pasakos surišti su veidrodžių motyvais filme. Visgi žinodama šį bei tą apie veidrodžio kaip atskiro simbolio reikšmę galiu leistis į interpretacijas neliečiant ankščiau minėtosios knygos. Visu pirma, veidrodis yra dvilypumo ir paslapties simbolis. Šias savybes galime be vargo pritaikyti Lilico. Jos dvilypumas atsiskleidžia tuo, jog ji prieš kameras ir visuomenę save pateikia kaip mielą ir „nesugadintą“ merginą, bet vos tik yra išjungiama kamera ji tampa ambicinga, save dievinanti ir kitus menkinančia diva. Moterimi, kuri visais įmanomais būdais stengiasi užslėpti savo „tamsią“ praeitį.
Taip pat, kai kur rašoma, jog veidrodis yra ir valdžios simbolis, nes iki viduramžių veidrodžiai kabėdavo tik turtingųjų namuose/rūmuose. Tad čia galime ir teigti, jog daugybė namuose kabančių veidrodžių vaizduoja Lilico turtą ir prabangų gyvenimą. Galiausiai, manau, niekas nenuneigs, jog prabangūs antikvaro veidrodžiai auksiniais rėmais kadre tikrai suteikia „prabangos“ (ir net didelės) įspūdį, net ir nežinant šios veidrodžių simbolikos reikšmės.
Ar užnuodytas obuolys pasirodė filmo naratyve? Labai drąsiai bijau ką nors teigti, bet, mano nuomone – taip. Bet jis atsitiktinai pakliuvo ne į konkurentės, bet į pačios Lilico rankas. Ji pati save nunuodijo pykčio ir pavydo obuoliu. Taip užimdama ne tik raganos bet ir Snieguolės vaidmenis siužete.
Veidrodžio motyvas. Vienas iš dažniausiai pasikartojančių simbolinių filme. Tiesą pasakius, pirmoji mintis man atėjusi į galvą, pamačius milžinišką kiekį veidrodžių Lilico namuose, buvo „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“ (aut. Lewis Carroll). Bet ,deja, šios knygos nesu skaičiusi todėl niekaip negaliu pasakos surišti su veidrodžių motyvais filme. Visgi žinodama šį bei tą apie veidrodžio kaip atskiro simbolio reikšmę galiu leistis į interpretacijas neliečiant ankščiau minėtosios knygos. Visu pirma, veidrodis yra dvilypumo ir paslapties simbolis. Šias savybes galime be vargo pritaikyti Lilico. Jos dvilypumas atsiskleidžia tuo, jog ji prieš kameras ir visuomenę save pateikia kaip mielą ir „nesugadintą“ merginą, bet vos tik yra išjungiama kamera ji tampa ambicinga, save dievinanti ir kitus menkinančia diva. Moterimi, kuri visais įmanomais būdais stengiasi užslėpti savo „tamsią“ praeitį.
Taip pat, kai kur rašoma, jog veidrodis yra ir valdžios simbolis, nes iki viduramžių veidrodžiai kabėdavo tik turtingųjų namuose/rūmuose. Tad čia galime ir teigti, jog daugybė namuose kabančių veidrodžių vaizduoja Lilico turtą ir prabangų gyvenimą. Galiausiai, manau, niekas nenuneigs, jog prabangūs antikvaro veidrodžiai auksiniais rėmais kadre tikrai suteikia „prabangos“ (ir net didelės) įspūdį, net ir nežinant šios veidrodžių simbolikos reikšmės.
Tačiau yra dar kita veidrodžio simbolika, kurią, mano manymu, verta paminėti ir kuri puikiai papildo filmą. Tai – tuštybė. Kartu su šia reikšme eina ir prietaras, jog jei mergina ilgai žiūri į savo atvaizdą veidrodyje, jis (veidrodis) iš jos išsiurbia jaunystės energiją ir sielą taip paversdamas ją bedvase lėle. Nors visiškai bedvase Lilico ir nepavadinčiau, bet tai jog kiekvienas pažvelgimas į veidrodį ją naikindavo yra nenuginčijama.
Kitas simbolis, kurio neįmanoma praleisti pro akis – cirkas. Cirkas pasirodo Lilico haliucinacijų metu, o vėliau ir paskutinėse filmo minutėse. Anot psichologų, chaotiško cirko simboliai sapnuose (šiame kontekste gal ir nelabai teisingai, bet sugretinkime sapną su haliucinacijomis) reiškia nestabilumą, neorganizuotumą gyvenime ir nemokėjimą ar negalėjimą jo kontroliuoti. O štai anot arabų šalių sapnininko – tai žlugimo ženklas. Kas būtent ir nutiko Lilico. Būtent šiuo filmo momentu Lilico visiškai prarado sveiką nuovoką ir gyvenimo kontrolę. Tiesioginio eterio metu ji prie visų akių „krito“ – pasidavė psichozei ir pasiekė savo liepto galą. Ji jau nebe sugebėjo atskirti realybės nuo fikcijos. Todėl šiuo momentu, šios haliucinacijos puikiai reprezentavo žiūrovui jos vidinio chaoso stiprumą.
Drugelių motyvai (Lilico kojos tatuiruotė taip pat vaizduoja drugelį). Manau, jog tai vienas svarbiausių simbolių esančių filme. Drugelis tai tarsi Lilico paralele. Priežastis taip pat viena aiškiausių – drugelis visai kaip „bjaurusis ančiukas“ - gimsta negražiu, visiem siaubą varančiu vikšru ir tik po kurio laiko jis tampa būtybe, kuria visi noriai grožisi. Būtent toks ir buvo Lilico gyvenimas. Ji gimė nepatrauklios išvaizdos, tačiau chirurgų pagalba tapo pavydėtino grožio mergina, kurios grožiu, kaip drugelio, gėrisi kiekvienas ją pamatantis. Bet vis dėlto, gražusis drugelis savo gyvenimu ir jam skiriamu dėmesiu pasidžiaugti ilgai negali. Kaip visi žinot, drugio gyvenimo trukmė - labai trumpa. Deja, Lilico ir čia labai panaši į šį nelaimėlį drugelį. Jai lygiai taip pat buvo nelemta savo šlove ir grožiu pasidžiaugti ilgai. Gal būtent todėl, prieš nuopolį, pagrindinis jos haliucinacijų akcentas buvo būtent drugeliai.
Na ir pabaigai - raudonos plunksnos. Filmo pabaigoje, kai Lilico prieš reporterius perveria savo akį peiliu, jei krentant iš niekur pradeda byrėti raudonos spalvos plunksnos. Būtent šios spalvos plunksnos kaip simbolis reiškia drąsą ir narsą. Šioje scenoje Lilico pasiryžta sužlugdyti save savomis rankomis ir neleisto to padaryti kitiems. Gal mes ir sakytume, jog to negalima pavadinti jokia drąsos ar narsos išraiška, bet prisiminkime, jog filmas pastatytas Japonijos režisierės. Šalies, kur harakiris buvo narsos ir ištikimybės ženklas.
KINEMATOGRAFIJA.Čia galiu viską apibūdinti vienu žodžiu – NEPAPRASTA. Žiūrint į filmą iš grynai techniško taško viskas jame nuostabu. Spalvos ryškios, gyvos, bet per daug nerėkiančios (būtent spalvos man paliko didžiausią įspūdį), kameros rakursai ir planai parinkti, mano neprofesionalia nuomone, idealiai ir tik dar labiau padeda atskleisti veikėjų dramatiškumą jų emociją. Kadro sustatymas (dekoracijos ir pan.) unikalius ir išskirtinis. Taip negalima jų pavadinti realistiškom, bet jos puikiai perteikia veikėjų charakterius, jų savijautas. Nieko nėra nereikalingo. Viskas turi savo laiką, vietą ir reikšmę. Bendra vaizdo tematika man kiek primena kompiuterinę, jau minėtos knygos - „Alisa stebūklų šalyje“ interpretaciją (žaidimo „Alice: Madness Returns“). Na bet dar kartą pasikartosiu – viskas NEPAPRASTA.
Draugiškas patarimas tiems, kas žiūrės filmą: nenuvertinkite mise-en-scen‘os galios (kadro visumos), atkreipkite dėmesį, kaip aplinkos spalvos ir joje esantys daiktai jų išdėstymas bei apšvietimas puikiai atitinka tuo metu vaizduojamų filmo herojų būseną.
PABAIGAI TRUMPAI DRŪTAI.
Visu pirma, tikriausiai reikėtų paminėti tai, ko taip ir nepaminėjau visoje savo rašliavoje. Filmas savyje talpina ir suaugusiesiems skirtą turinį. Jis nėra pornografinis, tačiau tiems kam atviresnės sekso scenos yra žeidžiantis ar priverčiantis nemaloniai jaustis dalykas, siūlau šio filmo neįrašyti aukštai savo prioritetų sąraše.
Na, o galiausiai pabrėšiu, jog filmas tikrai nėra apie plastikos chirurgiją. Tai filmas apie pavojų, kuris gresia kai tampi apsėstas grožio fikcijos. Kai grožio siekiamybė tampa pagrindiniu gyvenimo varikliu. Ir apie tai kas nutinka, kai galiausiai tas dievinamas grožis ankščiau ar vėliau ima slysti tau iš rankų. Tai filmas apie Lilico, merginą, kuri nagais ir dantimis stengėsi išsilaikyti negailestingoje grožio industrijoje. Industrijoje, kur žmogus reikalingas tik tol, kol yra gražus.
KINEMATOGRAFIJA.Čia galiu viską apibūdinti vienu žodžiu – NEPAPRASTA. Žiūrint į filmą iš grynai techniško taško viskas jame nuostabu. Spalvos ryškios, gyvos, bet per daug nerėkiančios (būtent spalvos man paliko didžiausią įspūdį), kameros rakursai ir planai parinkti, mano neprofesionalia nuomone, idealiai ir tik dar labiau padeda atskleisti veikėjų dramatiškumą jų emociją. Kadro sustatymas (dekoracijos ir pan.) unikalius ir išskirtinis. Taip negalima jų pavadinti realistiškom, bet jos puikiai perteikia veikėjų charakterius, jų savijautas. Nieko nėra nereikalingo. Viskas turi savo laiką, vietą ir reikšmę. Bendra vaizdo tematika man kiek primena kompiuterinę, jau minėtos knygos - „Alisa stebūklų šalyje“ interpretaciją (žaidimo „Alice: Madness Returns“). Na bet dar kartą pasikartosiu – viskas NEPAPRASTA.
Draugiškas patarimas tiems, kas žiūrės filmą: nenuvertinkite mise-en-scen‘os galios (kadro visumos), atkreipkite dėmesį, kaip aplinkos spalvos ir joje esantys daiktai jų išdėstymas bei apšvietimas puikiai atitinka tuo metu vaizduojamų filmo herojų būseną.
PABAIGAI TRUMPAI DRŪTAI.
Visu pirma, tikriausiai reikėtų paminėti tai, ko taip ir nepaminėjau visoje savo rašliavoje. Filmas savyje talpina ir suaugusiesiems skirtą turinį. Jis nėra pornografinis, tačiau tiems kam atviresnės sekso scenos yra žeidžiantis ar priverčiantis nemaloniai jaustis dalykas, siūlau šio filmo neįrašyti aukštai savo prioritetų sąraše.
Na, o galiausiai pabrėšiu, jog filmas tikrai nėra apie plastikos chirurgiją. Tai filmas apie pavojų, kuris gresia kai tampi apsėstas grožio fikcijos. Kai grožio siekiamybė tampa pagrindiniu gyvenimo varikliu. Ir apie tai kas nutinka, kai galiausiai tas dievinamas grožis ankščiau ar vėliau ima slysti tau iš rankų. Tai filmas apie Lilico, merginą, kuri nagais ir dantimis stengėsi išsilaikyti negailestingoje grožio industrijoje. Industrijoje, kur žmogus reikalingas tik tol, kol yra gražus.
ĮSIMINTINIAUSIOS CITATOS:
1) „... but beauty is different from happiness.“
2) „Pretty on the outside… but like a fruit that bugs have eaten from within“
3) „- But everyone loves you. Lots of people. Hundreds, thousands, millions..
- But I‘ve never met or talked to any of them. And what‘s there that they can love?
[...]
- If I stop being pretty...If I stop being popular? Then they‘ll all leave me. They‘ll all lough. They‘ll all forget me“
4) „Remember when you first came here. No one took any notice of you. As if you didn’t exist. You were just a lump of meat. The object of our treatment is happiness. The old you is gone, right?"
5) „ We‘ll be forgotten. We‘re machines for processing of desires. Desires doesn‘t care. It just keeps with another name and another face“
6) „There‘s no need to harm you feathers any more. Your service to everyone will be wasted. In 15 minutes they‘ll forget. They have their own concerns.“
7) „Youth is beautiful, but beauty isn‘t youth.“
